Pasibuvimas Pamerkių “Grikucio” sodyboje

Rūta ir Saulius Minkevičiai /Vilnius/

Jau pavasaris. Jau parskrenda paukščiai, jau kvepia žemė, jau kovo antroji.

Keliaujam traukiniu į Pamerkius,(Varėnos r.) į ,,Grikucio“ sodybą. Smagu palikti visus miesto rūpesčius ir kaip seniai studentavimo laikais stebėti pro traukinio langą, pro šalį pralekiančias pievas, miškus, miestelius ir kaimelius. O dar smagiau – išlipti vidury miškų ir pamojuoti nuvažiuojančiam traukiniuj. Staiga apgaubia tokia tyla ir ramybė. Pasaulio bėdos ir džiaugsmai rodos toli, toli pasiliko. Žingsniuojam per seną gatvinį Pamerkių kaimą. Čia kaip prieš šimtą metų – senos pirkelės, tvarteliai, vienas kitas svirnelis. Perėję tiltą per Merkio upę greitai pasiekėme ,,Grikucio kiemą,,. O čia – pilna pirkia svečių. Užgavėnės ir dar paukštelių, mūsų taip laukiamų kialiauninkų, sutiktuvės. Sienas puošia Valkininkų klebono Broniaus Krakevičiaus nuotraukų paroda ,,Paukščiai ir mes“. Tik mylintis kūriniją žvilgsnis gali surasti ir pastebėti rečiausius ir įdomiausius paukščius. Ne kiekvienas savo akimis yra matęs baublį, snieginę startą ar juodają zylę. O dar retesnis sugebėtų meniškai nufotografuoti. Prisižiūrėję ir prisikalbėję iki valiai visi patraukėme į mišką kelti inkiliukų, kad mūsų mielieji paukšteliai namelius turėtų ,vaikelius perėtų ir visą svietą linksmintų. Na, o tą šventą ir mielą darbą padarę, į šiltą trobą blynų valgyt susirinkom. Šokiai prasidėjo, dzūkiškom dainom ataidėjo. O jau tų dainų gražumas, moteryčių mielumas. Kas nepasiskubino išvažiuot, tai jau dainavo iki nakties. Ir kur daugiau išgirsi tas dainas į kurias daugialio kartų godos ir svajos, ir patirtys liūdnos ir linksmos sudėtos. Gera tikram kaime, gera tikroj kaimiškoj pirkioj, gera prie šilto pečiaus su mielais žmonėmis, dzūkiškus grikinius blynus valgyti.