Pasieniečiai pasirūpina ne tik savo kolegų atminimo vietomis, bet ir seniai nelankomais kapais

Kiekvienais metais, artėjant Vėlinėms, Varėnos
pasieniečiai pagerbia mirusiųjų atminimą sutvarkant ne tik žuvusių pasieniečių
atminimo vietas, bet ir kapus, kurių senai niekas nebelanko.

Jau tapo gražia tradicija, kai  kelios dešimtys VSAT Varėnos pasienio
rinktinės darbuotojų ir pareigūnų,  likus
savaitei iki Visų šventųjų ir Vėlinių, pasklinda po savivaldybes esančias
Varėnos pasienio rinktinės veiklos teritorijoje.  Čia jie tvarko iškilių asmenybių, žuvusių
pasieniečių, kovotojų už  Lietuvos laisvę
atminimo vietas, bei prižiūri apleistus, seniai nelankomus kapus.

Šiais metais VSAT Varėnos pasienio rinktinės Purvėnų
užkardos pasieniečiai kartu su Eišiškių Stanislovo Rapalionio gimnazijos
Jaunojo pasieniečio būrelio nariais bei Eišiškių seniūnu Miroslav Bogdiun
padirbėjo iš peties. Tradiciškai jie tvarkė Eišiškių kapines: iškirto krūmus,
ištempė šakas, sugrėbė lapus, tvarkė apleistas kapavietes, padėjo gėlių, bei
uždegė žvakutes.

Kabelių, Kalvarijos ir Kapčiamiesčio pasienio užkardų
pareigūnai kartu su čia stažuotis atvykusiais Pasieniečių mokyklos kursantais
pasirūpino partizanų atminimu. Sutvarkė jų saugomose teritorijose esančių Juozo
Balčiaus – Balučio vadavietės ir Milžino būrio partizanų bunkerio aplinką. Uždegė
žvakutes Andriaus Valentukevičiaus – Bijūno, 
keturių Druskininkų bataliono ir penkių Milžino būrio nužudytų
partizanų, kurių jauniausiam tebuvo 15 metų bei Liūto, Klajūno, Sikorskio
slapyvardžiais pasivadinusių partizanų žūties vietose. Apsilankė ir prie
nežinomo partizano kapo Marijampolės Ramybės parke bei aikštėje prie Kalvarijos
Bažnyčios, kur pokaryje buvo šarvojami partizanai.

Pagerbti tragiškai žuvę ir tarnybos metu nužudyti
pasieniečiai. Kapčiamiesčio pasienio užkardos pareigūnai Lazdijų rajone sutvarkė
1938 metais tragiškai mirusio pasienio policininko Antano Petrausko atminimo
vietą, o Kalvarijos pasieniečiai prie sienos su Lenkija – tragiškai žuvusių
kolegų vietas .

Paskutinio nepriklausomos Lietuvos 1940 m. birželio
15-osios naktį tarnyboje nužudyto pasieniečio Aleksandro Barausko ir pirmojo po
Nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. gegužės 19-osios ankstyvą rytą tarnyboje
nužudyto pasieniečio Gintaro Žagunio atminimo vietomis pasirūpino jų vardais
pavadintų užkardų pasieniečiai.

Druskininkų užkardos atstovė, bendruomenės pareigūnė
Lazdijų rajono Krikštonių kaimo kapinėse pagerbė buvusios Lazdijų rinktinės
Galinių užkardos vado Antano Bražinsko atminimą.

Bendruomenės pareigūnė kuruojanti Gintaro Žagunio
užkardą ir šios užkardos vardu pavadinto Jaunojo pasieniečio būrelio nariai,
Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos kviečiami, tvarkė senąsias
Dieveniškių kapines.

Tikime, kad pasieniečių rankomis atneštos ir amžiną
gyvenimą simbolizuojančios žvakutės sušildys bei teiks šviesą kiekvienam, kurio
kapą ir atminimo vietą jie aplankė, o jaunoji karta, kuri pasieniečių buvo
mokoma tinkamai elgtis kapinėse bei žuvusiųjų atminimo vietose – augins
pagarbos išėjusiajam jausmą ir puoselės jų atminimą.

Laura Jurgelevičiūtė

VSAT Varėnos pasienio rinktinės viešųjų ryšių
specialistė