Paskutinė D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų savaitė Varėnoje – 2022. Spektaklių repertuaras

Spalio 25 d.
11.00 val.

Scenos
kalbos dirbtuvės jaunimui su aktore, scenos kalbos dėstytoja

Olga
Polevikova Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos koncertų salėje (Vytauto
g. 29).

Spalio 25 d.
18.00 val.

Valstybinis
Vilniaus mažasis teatras

Vienos
dalies tragikomedija „Saša, išnešk šiukšles“ (rež. Stasas Žirkovas, Ukraina).

Bilieto kaina –
10; 12 Eur, studentams, moksleiviams, šeimoms, senjorams ir neįgaliesiems
taikomos 15, 25, 30 proc. nuolaidos. Bilietai ir www.bilietai.lt

Spalio 26 d.
11.00 val.

Scenos
judesio dirbtuvės jaunimui su choreografu Mariumi Piniginiu

Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos koncertų salėje (Vytauto g. 29)

Spalio 26 d.
18.00 val.

Valstybinis
Šiaulių dramos teatras

„Man
šiandien – Hamletas“ – vienos dalies spektaklis žmonėms nuo 14 metų ne tik
V. Šekspyro „Hamleto“ motyvais (rež. Ieva Stundžytė).

Bilieto kaina –
16 Eur, studentams, moksleiviams, senjorams ir neįgaliesiems – 12 Eur.

Bilietai ir www.bilietai.lt

Spalio 30 d.
17 val.

FESTIVALIO
UŽDARYMAS

Festivalio
uždarymo programa ir festivalio nominacijų įteikimas

Varėnos
kultūros centre.

*Renginys
nemokamas, būtina vietų rezervacija iki spalio 28 d.  tel. (8 310) 52 752. (pirmadieniais–penktadieniais
12.00–19.00).

Renginių metu bus filmuojama bei fotografuojama.

Spalio 24 d.
18.00 val. Klaipėdos jaunimo teatras „Kreicerio sonata“ – inscenizacija
pagal Levo Tolstojaus apysaką „Kreicerio sonata“ (N-14)

Inscenizacijos autorius/Režisierius – Valentinas MASALSKIS

Scenografė – Renata VALČIK

Spektaklio konsultantas – šviesų dailininkas – Julius KURŠIS

Vaidina: Simonas LUNEVIČIUS, Vaiva KVEDARAVIČIŪTĖ.

Trukmė – 1 val. 20 min.

Premjera – 2021 m. rugsėjo 10 d.

Vieni Levo Tolstojaus apysaką „Kreicerio sonata“ laiko geriausiu jo
kūriniu, kiti priešingai, prieštarauja jo ten išsakytoms mintims. Skandalingame
kūrinyje susipina aistringa meilė, pavydas bei visuomenės kritika. Traukinyje
užsimezga pokalbis apie meilę, moterų padėtį, kylančius konfliktus šeimoje ir
smurtą. Ilgai tylėjęs pakeleivis atsiveria apie savo nelaimingą santuoką. Jis
vedė daug jaunesnę moterį, pakerėjusią jį savo jaunystės grožiu ir nekaltumu.
Jiems gimė penki vaikai. Tačiau vyras nusivylęs meile ir santuoka, kadangi
poros santykiuose daug rietenų, ginčų ir nesantaikos. Prisipažįsta, kad apimtas
pavydo ir neapykantos dėl žmonos artimo bendravimo ir muzikavimo su
smuikininku, ją nužudo. Savo žmoną nužudžiusio vyro išpažintį pasakoja rusų literatūros
klasikas, rašytojas Levas Tolstojus apysakoje „Kreicerio sonata“. Balansuodamas
tarp feminizmo ir neapykantos moterims, rašytojas paliečia ne vieną aktualią
temą: šeimos santykiai, lyčių lygybė, meilė, aistra ir smurtas. Publikuota
apysaka dėl išdėstomų minčių apie santuoką ir šeimos vertybes sukėlė
tarptautinį skandalą – buvo uždrausta tiek Rusijoje, tiek JAV. „Kreicerio
sonata“, žvelgianti į žmonių tarpusavio santykius, meilę, seksą, pavydą,
paranoją, atgimsta Klaipėdos jaunimo teatro scenoje. Istorija vaizduoja
konfliktą tarp seksualinio potraukio ir moralinių suvaržymų, iškelia klausimus,
kurie dažnai nutylimi, į kuriuos nenorima ar negalima atsakyti.

Bilieto kaina – 12 Eur, studentams, moksleiviams, senjorams ir neįgaliesiems –
9.60 Eur. Bilietus platina kultūros centro kasa ir www.bilietai.lt

Spalio 25 d.
11.00 val. Scenos kalbos dirbtuvės jaunimui su aktore, scenos kalbos dėstytoja
Olga Polevikova Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos koncertų salėje
(Vytauto g. 29).

Olga Polevikova – Lietuvos rusų dramos teatro vadovė, autentiško balso
meistrė bei viešojo kalbėjimo ir retorikos ekspertė. Dėka ne vienerius metus
kauptų žinių ir kompetencijų, asmeninių savybių bei praktinių patirčių,
šiandien Olga Polevikova yra vertinama kaip viena geriausių savo srities
specialisčių Lietuvoje. Kaip jausti ir išreikšti scenoje? Kaip nestatyti tiltų,
tačiau kalbėti tiesiogiai, be įtampos? O kaip kalbėti, kad mus lengviau
suprastų ir girdėtų kiti? Kokia tampa kalbos įtaka teatre keičiantis
socialinėms aplinkybėms? Olga Polevikova žino atsakymus – per vaizduotę,
metaforas, ritmą ir logiką, sceninę patirtį. Į žodžius gali tilpti dar daugiau
mūsų širdies ir mūsų minčių, talento. Lektorė dirbtuvių metu pasidalins, kaip
tą padaryti ir atskleis kalbos svarbą scenoje. Šių dirbtuvių metu: – Kursite
savo kalbą, ieškosite būdų, kaip jai suteikti įdomumo, galios. – Aptarsite, ką
galite padaryti, kad kalba taptų įspūdinga, įtraukianti. – Eksperimentuodami
tyrinėsite: atliekant balso lavinimo užduotimis, gilinsitės į savo vidų,
atrasite kalbinius drąsos bei emocionalumo komponentus, reikalingus scenoje.

Dirbtuvių trukmė ~3 val. Šiek tiek teorijos, daug praktikos ir pabaigoje
klausimų – atsakymų sesija.

Spalio 25 d. 18.00 val. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras Vienos
dalies tragikomedija „Saša, išnešk šiukšles“

Režisierius – Stas ŽYRKOV (Ukraina),

Kompozitorius – Bohdan LYSENKO (Ukraina)

Scenografas, kostiumų dailininkas – Artūras ŠIMONIS

 Pjesės vertėja – Ona MICKEVIČIŪTĖ

 Vaidina: Katia – Neringa BŪTYTĖ, Oksana
– Miglė POLIKEVIČIŪTĖ, Saša – Tomas STIRNA.

Trukmė – 1 val. 40 min. (vienos dalies).

Premjera – 2022 m. balandžio 8, 9 d.

Vieno iš naujosios Ukrainos režisierių bangos lyderių Staso Žyrkovo (Stas
Zhyrkov) spektaklyje „Saša, išnešk šiukšles“ pagal to paties pavadinimo
ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit (Natalya Vorozhbit) pjesę kalbama
apie šiuolaikinę Ukrainą, Maidano atgarsius, nelengvą ukrainiečių moterų dalią.
Pavadinime minimas Saša – neseniai miręs karininkas, manantis, kad mirtis –
visiškai nederamas pasiteisinimas prisiekusiam ginti tėvynę. Dėl to jis yra
pasiryžęs grįžti į šį pasaulį, į politinių neramumų kamuojamą Ukrainą, ir eiti
į mūšio lauką. Jo našlė bei nėščia podukra su tuo nesutinka, jos nenori dar
kartą patirti netekties skausmo. Kūrinys, kuriame galima atpažinti ukrainiečių
literatūros misticizmo tradiciją, klausia, kaip gyventi, praradus artimą žmogų,
kaip susitaikyti su mirtimi. Man atrodo, kad su artimų žmonių netektimi iki
galo susitaikyti visgi neįmanoma. Pjesėje paliečiama mirties tema šiomis
dienomis yra itin aktuali, mat dabar mirtis labai priartėjo, jos baimę,
alsavimą mes jaučiame kasdien, – teigia rež. S. Žyrkovas. Nors pjesėje yra
aiškių užuominų į neseną Ukrainos istoriją, skirtingus žanrus supinantis
kūrinys kartu atskleidžia archetipines santykių temas ir istorijos kataklizmų
poveikį paprastų žmonių gyvenimui. Pačios N. Vorožbit tėvas buvo karininkas,
miręs prieš 2014 m. įvykius Ukrainoje. Taigi pjesę įkvėpė asmeninė dramaturgės
patirtis, siekis apmąstyti tėvo mirtį. Per jaudinančią ir siurrealistišką
vienos šeimos istoriją N. Vorožbit nesentimentaliai apmąsto karo įtaką žmonių
likimams. Taip pat pjesėje įtaigiai parodyta, kaip skirtingai į karą žiūri
vyrai ir moterys. Pasak režisieriaus S. Žyrkovo, dramaturgė N. Vorožbit savo
pjesėje remiasi gogoliška tradicija – čia esama ir mistikos, ir humoro. Pirmoje
pjesės dalyje pas Katią ir Oksaną (žmoną ir podukrą) ateina Saša – iš pradžių
net sunku suprasti, kad jis miręs. Antroje dalyje veiksmas vyksta kapinėse, ir
tarsi bandoma susitaikyti su aplinkybėmis. Galiausiai trečiojoje dalyje kalbama
apie 2014 metus – Maidaną. Ši tema labai aktuali šiuo metu, mat milijonai
žmonių dabar patiria tą patį košmarą, kuris daugelį palietė jau anuomet, –
praranda artimuosius, namus, savo žemę. Jie nežino, ar galės ir turės kur
grįžti. Kita vertus, spektaklis turi ir neabejotiną istorinę misiją,
perspektyvą – čia parodoma, nuo ko viskas prasidėjo – paliečiamas pradinis šių dienų
karo taškas, kurį mes visi tąkart pražiūrėjome… – sako rež. S. Žyrkovas.
<<>> Spektaklio „Saša, išnešk šiukšles“ kūrybos procesas vyko
neeilinėmis aplinkybėmis. Kaip tik tuomet, kai turėjo prasidėti repeticijos,
visą pasaulį supurtė žinia apie karą Ukrainoje, ir šios šalies vyrai liko ginti
savo žemės. Tarp jų – ir rež. S. Žyrkovas. Gyvenimas čia telpa vos į du
krepšius, kurių viename – drabužiai pasikeisti, kitame – dokumentai. Visa kita,
pasirodo, neturi reikšmės. Mūsų ratas čia – labai aiškus ir apibrėžtas –
gyvename trumpais atstumais tarp pavojaus signalų ir žinučių šeimai bei
artimiesiems, o svajonės staiga tapo labai paprastos – kad visi liktume gyvi ir
saugūs. Tik tiek, – tuomet sakė rež. S. Žyrkovas. Eskizas „Saša, išnešk
šiukšles“ 2021 m. tapo vienu iš festivalio „DramaFest“ nugalėtojų, o 2022 m.
šis eskizas turėjo Valstybinio Vilniaus mažojo teatro repertuariniu spektakliu.
Nepaisant susiklosčiusios situacijos, nutarta repeticijas tęsti. Iš pradžių
rež. S. Žyrkovas jose dalyvavo nuotoliniu būdu. Vėliau, Ukrainos kultūros
ministerijai pasirašius specialų raštą, rež. S. Žyrkovui bei kompozitoriui
Bohdanui Lysenko buvo leista atvykti į Lietuvą ir užbaigti spektaklio kūrybos
procesą Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Ir 2022 m. balandžio 8 ir 9
dienomis įvyko spektaklio „Saša, išnešk šiukšles“ premjera, jis įtrauktas į
VVMT repertuarą ir iškart sulaukė palankių žiūrovų bei teatro kritikų
vertinimų. Seniai šitaip sveikai intonuoto, atviro teatro nebuvo mūsų niūriuose
teatruose. Juoko ir ašarų atseikėta skoningai (Jūratė Visockaitė „S. Becketto
ir N. Vorožbit dialogas“, Literatūra ir menas, 2022 04 15). Laiko vientisumą
lemia aktorių vaidyba – groteskiška, sąmoningai perspausta, perdėm išraiškinga
ir rėksminga. Būdinga ir tinkanti absurdo teatrui (Aušra Kaminskaitė „Žaisti
karo dokumentiką pavojinga ir teatre“, Menų faktūra, 2022 04 27). Spektaklis
„Saša, išnešk šiukšles“ skirtas kiekvienam, laidojusiam savo artimuosius,
pačius mylimiausius ir svarbiausius žmones, be kurių tolesnis gyvenimas gali atrodyti
nebeįmanomas (Ingrida Ragelskienė „Dievas motina, duktė ir Saša – šventoji
dvasia“, 7md, 2022 04 22).

Bilieto kaina – 10; 12 Eur, studentams, moksleiviams, šeimoms, senjorams ir
neįgaliesiems taikomos 15, 25, 30 proc. nuolaidos. Bilietus platina kultūros
centro kasa ir www.bilietai.lt

Spalio 26 d. 11.00 val. Scenos judesio dirbtuvės jaunimui su choreografu
Mariumi Pinigiu Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos koncertų salėje
(Vytauto g. 29).

Scenos judesio dirbtuvės „Kūrybiško
kūno anatomija“

„Jeigu pati pasaulio kilmė gali būti suvokta kaip kūrybos žaidimas, tai
kurdami, t. y. žaisdami, pratęsiame pasaulio sukūrimą. Tai reiškia, kad žmogus
pasaulyje egzistuoja tik todėl, kad jį perkuria. Nuostabu žiūrėti į pasaulį ne
kaip į daiktų visumą, o kaip į pasiūlymą žaisti.“ (Citata iš knygos „Žmogus,
kuris žinojo viską“ (2014, psl. 11, autoriai: Tomas Ramanauskas ir Kristupas
Sabolius) Apie dirbtuves Seminaro formatas orientuotas į judesį plačiąja
prasme, visgi scenos judesys, paremtas šiuolaikiniu šokiu ir jo įvairios
improvizacinės, kūno pajautimo, taip pat technikos metodikos šiame seminare
taps atspirties tašku platesniems judesio tyrinėjimams ir atradimams, iš to
kylantiems judesių junginiams. Seminaras – aukšto intensyvumo, apimantis fizinę
kūno parengtį, skirtingų kūno dalių pajautimą, artikuliavimo galimybes, darbą
skirtingose judėjimo kokybėse ir nuolat kintančioje dinamikoje, taip pat
judėjimą individualiame, duetiniame ir grupiniame lygmenyse.

Apie metodikos kūrėją Marių Pinigį

Tai šiuolaikinio šokio atstovas, savo veiklą plėtojantis šokėjo,
choreografo, pedagogo kryptimis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vienas iš
NUEPIKO šokio trupės įkūrėjų. Ilgą laiką buvęs Kauno šokio teatro „Aura“
šokėju, pastaruoju metu ne tik reguliariai reiškiasi kaip šokėjas, aktyviai
kuria ir pristato savo darbus, bet ir rūpinasi šokio sklaida Kaune, įsitraukia
į Kauno miesto kultūrinio lauko plėtros procesus. Už savo aktyvią meninę veiklą
Marius yra apdovanotas ne vienu profesionalių scenos menų apdovanojimu.
Aktyviai veikia ne tik užsiimdamas edukacine veikla, bet ir pats nuolat
stažuojasi užsienyje vykstančiuose šokio seminaruose, dirbtuvėse, intensyviuose
kursuose pas vienus žymiausių ir labiausiai prie šiuolaikinio šokio – judesio
praktikų edukacijos raidos bei kokybės prisidedančių pedagogų. Taip pat -
Šiuolaikinio šokio asociacijos, vienijančios Lietuvos šokio profesionalus,
narys.



Apie Kūrybiško kūno anatomiją | Kūnas yra kūrybiškas Autorė Gintarė
Žaltauskaitė

 Šiuolaikinio šokio šokėjas,
menininkas ir pedagogas Marius Pinigis, tyrinėdamas judesį ir kūrybiškumą,
kviečia atrasti ne tik šokį, bet ir savo kūną bei labiau pasitikėti savimi.
„Mes esame išorinio pasaulio mikrodalis. Ir kalbu ne apie miestą, kuriame
vyrauja statiški ir aiškių linijų pastatai, bet apie gamtą. Gamtoje nėra tobulų
linijų, čia kaip tik tobulumas slypi netobulume… Būtent civilizacijos modelis,
paremtas tiksliomis linijomis ar matematiniu mąstymu, atima kūrybiškumą ir,
tiesą pasakius, mes dažniausiai gyvename savo galvoje. O kūnas yra ne tik
kūrybiškas, bet ir protingas. Jei mes juo neužsiimame – jis mums primena tai
nugaros, kelių skausmais ar blogu miegu“, – apie kūrybiškumo prigimtį
samprotauja M. Pinigis. Šokėjas primena, kad kūnas gali būti ne tik kūrybiškas,
bet ir statiškas. Jis gali būti labai sąmoningas (ir tai nereikš nekūrybiškumo)
arba, priešingai, – pamirštas (kai kūnas nelabai suvokiamas ar į jį nekreipiame
dėmesio). „Įsivaizduokite, ryte atsikeliate ir valandą šokate. Šokate ne šiaip
judėdami, o atlikdami tam tikras užduotis, galvojate, kaip sujungti koją su
ranka, naudojate visus pojūčius. Per valandą savo kūnui suteikiate tiek
informacijos, kad kūnas stipriai patobulėja!“ – apie tai, kad kūną, kaip ir smegenis,
svarbu maitinti žiniomis ir įgūdžiais, aiškina menininkas. Pasak jo, taip
lavinamas ir kūrybiškumas.

Genialumas vos gimus

 Kaip geriausią kūrybiško kūno
pavyzdį menininkas pateikia kūdikius. Jie negali atlikti tam tikrų judesių, kol
jų galvoje ir kūne nesusiformavę tam tikri procesai, tačiau, po truputį
atrasdami savo kūno dalis, jomis tyrinėja aplinką. O vėliau – augdami ir suaugę,
dėl to, kaip organizuojame pasaulį ir civilizaciją, savo kūno išsižadame ir
tarsi gyvename savo galvoje. „Kūdikio kūnas pats modeliuojasi ir labai žavu
stebėti, kaip kūdikiai atranda savo koją ir ką gali su ja daryti. Dažnai per
dirbtuves paprašau dalyvių artikuliuoti kojomis atkėlus pėdas nuo žemės ir
jiems tai keista, nes įprasta įsivaizduoti tik tai, kaip jomis einame nuo taško
A į tašką B. Esame pamiršę, kad pėdomis galime judėti ore ar atsigulę ant žemės
ir tyrinėti erdvę. Tai puikiai daro kūdikiai, jie yra tiesiog genialūs
kūrybiški kūnai, instrumentai. Pokytis atsiranda septintaisiais gyvenimo
metais, kai pradedama žengti į akademinį pasaulį. Mokytis yra puiku, tačiau
kartu nubraukiamas mažiau susistemintas pasaulio suvokimas, jis tampa racionalizuotas,
visus reiškinius bandome paaiškinti loginėmis sekomis, ir kūnas natūraliai
praranda tą kūrybiškumą…“ – sako M.Pinigis. Jis priduria, kad kūrybiškumas
persikelia į kitas platformas, tačiau kūnas nebebūna mūsų išraiškos priemone,
nebent tampama sportininkais, šokėjais ar aktoriais: „Mes visi esame kūrybiški,
tačiau dėl to, kaip mes organizuojame savo pasaulį ir civilizaciją, tiesą
pasakius, po kažkurio laiko paneigiame savo kūną… Svarbu, kad netaptume tik
gyventojais savo galvoje, o kūnas – tik transporto priemone.“

Pasitikėti kūnu – pasitikėti savimi

Žvelgdamas į žmonijos istoriją pašnekovas pastebi, kad šokis – tai
neatsiejama kultūros dalis. Jis tarnauja ne tik kaip scenos menas, kuriuo yra
pavirtęs, bet ir kaip komunikacijos priemonė, būdas pasakoti istorijas. Puikus
pavyzdys – Afrikos genčių tradicijos, kur šokis toks pat įprastas kaip pasakos
prieš miegą vaikams. Menininkas teigia, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, judėti
gali visi: „Kūrybiškiau, geriau, sąmoningiau judėti gali ir netgi privalo visi.
Sakau „privalo“, nes tai yra kaip vaistas.“ Jis pastebi, kad šokį dažnas
įsivaizduoja kaip suskaičiuotus žingsnelius ir judesius, tačiau išties tai
kūrybiškoji žmogaus pusė, kuri egzistuoja kiekviename: „Mes visi esame
kūrybiški, kai gimstame, ir vienodai kūrybiški ir gyvybingi galime būti prieš
pat numirdami.“ Kalbėdamas apie kūrybiškumą M.Pinigis pastebi, kad dažnai
savimi ar savo kūnu nepasitikima, tai ypač būdinga paaugliams: „Dažniausiai
keičiasi jų kūnas ir judinti klubus ar dubenį jiems yra keista – smagu ir
linksma, bet kartu ir juokinga ar net gėda. Savęs priėmimo klausimas yra labai
svarbus, todėl dirbdamas skleidžiu žinutę – nebijokime atrodyti kvailai ar
kitaip, nei įpratę. Atlikdami judesį dirbtuvių dalyviai kartais sako: „Kokią
nesąmonę čia darau“, tačiau nesąmonė šiame kontekste yra gerai, nes sąmonės
išoriniame pasaulyje yra labai daug. Suprasti ir priimti dalykus mes įpratę
racionaliai, per protą, būtinai juos paaiškinti. Kartu mes bandome paaiškinti
ir sau patiems bei atrasti pretekstą, kodėl mes judame… Tačiau kartais vyksta
ir labai pasąmoningi ar nesąmoningi dalykai. Filosofas Albert‘as Camus yra
pasakęs, kad gyvenime prasmės gal ir nėra, bet ją sukurti turime mes patys,
manau, taip yra ir šokyje“, – samprotauja menininkas. Kalbėdamas apie
kūrybiškumą pedagogas kviečia priimti chaosą, nes, kai leidi skleistis
kūrybiškumui, šis pasireiškia labai įvairiomis formomis. „Išmokus judesių –
vienas, du ir trys – visi atkartoja ir padaro, viskas tyliai ir gražiai. O kai
užduotys kūrybiškos, žmogus į jas reaguoja labai įvairiai – ir juokiasi, ir
pyksta, vadina nesąmone ar panašiai…“ – aiškina M.Pinigis ir priduria, kad
šokio dirbtuvės galėtų būti puikia praktika ir mokytojams, kaip akademines
žinias galima pateikti kitaip nei įprasta, naujomis formomis, kai šiandieniame
pasaulyje moksleiviams itin trūksta judėjimo.

 Dirbtuvių trukmė ~3 val. Šiek tiek
teorijos, daug praktikos ir pabaigoje klausimų – atsakymų sesija.

Spalio 26 d.
18.00 val. Valstybinis Šiaulių dramos teatras „Man šiandien – Hamletas“ –
vienos dalies spektaklis žmonėms nuo 14 metų ne tik V. Šekspyro „Hamleto“
motyvais.

Režisierė – Ieva STUNDŽYTĖ

Scenografijos ir kostiumų dailininkės – Justina IGNATAVIČIENĖ ir Greta
MILEVIČIŪTĖ

Kompozitorius – Paulius KILBAUSKAS

Choreografė – Eglė KANČAUSKAITĖ

Šviesų dailininkas – Darius MALINAUSKAS

Vaidina: Hamletas – Severinas NORGAILA, Ofelija – Monika Geštautaitė, Klaudijus
– Dalius JANČIAUSKAS, Gertrūda – Jūratė BUDRIŪNAITĖ, Polonijus – Juozas ŽIBŪDA,
Hamleto tėvo šmėkla – Juozas BINDOKAS, Horacijus – Aidas MATUTIS, Laertas –
Tautvydas GALKAUSKAS, Pasiuntinė – Aistė ŠEŠTOKAITĖ, Aktoriai: Pijus
GANUSAUSKAS, Mindaugas JUREVIČIUS, Tautvydas GALKAUSKAS. Trukmė – 1 val. 20
min.

Premjera – 2022 m. kovo 3 d.

„Tai aš labai trumpai. Man šiandien blogiausia diena mano gyvenime. Man
šiandien – tuštuma. Man šiandien – ne aš… Man šiandien – Hamletas. Ir aš,
beje, aš..esu“. Būti ar nebūti? O jeigu būti – tai kaip? Spektaklis kelia tuos
pačius hamletiškus klausimus, tačiau žvelgia į garsiąją V. Šekspyro pjesę jauno
žmogaus akimis. Kaip būti, jei esi sutrikęs, išduotas, jei praradai
pasitikėjimą brangiausiais žmonėmis? Daugiau nei 400 metų viso pasaulio scenose
statomas „Hamletas“ seniai nebėra tik literatūros ir teatro kanonas. Hamletas –
tai ir tam tikras pasaulio suvokimo būdas, nuotaika, dvasinė būsena, pažįstama
daugeliui iš mūsų. Šiame spektaklyje Hamletas yra paauglys – maištaujantis,
nesitaikstantis, abejojantis savimi ir kitais, nesuprastas, nusivylęs, bet
giliai širdyje trokštantis taikos su savimi ir pasauliu. Ar mūsų „sugverusioje
gadynėje“ dar įmanomas dialogas, susikalbėjimas tarp skirtingų kartų, pagarba
kitokioms vertybėms? Spektaklyje lengvai atseksite pagrindines pjesės
„Hamletas“ siužeto linijas, temas, personažus, tačiau originalus V. Šekspyro
tekstas čia tarsi nepastebimai persipina su šiuolaikinės kalbos inkliuzais ir
elgesio modeliais. Režisierė Ieva Stundžytė laisvai interpretuoja, perdėlioja,
papildo pjesę šių dienų kontekstais ir išraiškos priemonėmis – spektaklyje
labai svarbi muzika, judesys, choreografija. Kūrėjai drąsiai imasi užduoties
suprantamai perteikti pjesėje keliamus sudėtingus egzistencinius klausimus ir
kartu nebanaliai atskleisti tai, kas šiandien aktualu jaunam žmogui
neišsemiamose „Hamleto“ potekstėse. Kaip būti, jei man šiandien – Hamletas?
Spektaklis nepalieka savo abejojančio herojaus vienišo neišsprendžiamų dilemų
labirinte ir teikia vilties, kad kartu ieškoti atsakymų yra ne mažiau svarbu,
nei juos rasti.

Režisierė Ieva STUNDŽYTĖ apie
spektaklį:

„Hamletas“ pirmąkart

12 klasėje pirmąkart Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje išvydau
šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“.
Ryškiausias įspūdis – tarsi baltų/vikingų estetikos įtakoje sukonstruoto
pasaulio centre visą šeimos tragediją nuo pradžios iki galo išgyvenantis
Hamletas, kurį vaidino tuo metu itin populiarus muzikantas Andrius Mamontovas.
„Hamletas“ man taip ir liko jauno, talentingo kūrėjo beprotiško su(si)naikinimo
neįtikėtinai tragiška istorija. Legendinis epas, sukurtas ateitiems kartoms,
gal tam, kad atpažintume savyje Hamletą? Manau, Hamletas negimsta kartą į
tūkstantį ar šimtą metų – hamletų pasitaiko ir tarp mūsų, ir visais laikais, ir
ne taip jau retai.

„Hamletas“ rimtai

8 klasėje nutariau, kad skaitysiu tik filosofiją ir poeziją. Dramaturgija
mano gyvenime neturėjo jokio išskirtinio vaidmens iki Vaidybos studijų Lietuvos
muzikos ir teatro akademijoje. Pamenu, kad pirmame kurse V. Šekspyro dramas
skaitydavome bendrabutyje, pasiskirsčiusios vaidmenis tarp kursiokių, nes taip
buvo tiesiog greičiau ir lengviau. Ir įdomiau. Kai kartą teko rinktis tarp
Hamleto ir Ofelijos, pasirinkau pastarąją. Pamenu, kad klausydama talentingos
kursiokės įtaigaus Hamleto teksto skaitymo, „pamečiau“ Ofeliją. Tas mistinis Hamletas
virto labai atpažįstamu ir apčiuopiamu žmogumi. O scena su motina – karaliene
Gertrūda – man taip ir liko pačia tikriausia, skaudžiausia bei artimiausia.
Tarsi visos situacijos polaroidine nuotrauka. Tąkart „Hamletas“ įstrigo kaip be
galo liūdnas, bet labai gražus kūrinys.

Vėl „Hamletas“

Racionalus, logiškas, protingas, bet pakankamai šaltas, žiaurus, gal net
skalpelio tikslumo režisieriaus Oskaro Koršunovo „Hamletas“ man asmeniškai buvo
nemalonus dvasinis supurtymas. Fortepijono dangčio trenksmas per pirštus.
Priverstinis atsibudimas iš sapniškos, gaivališkų idėjų apimtos „hamletiškos“
kelionės. Ir esu už tai dėkinga. Nes, o kaip kitaip įvertinsi tai, kuo tiki, ką
išpažįsti šimtu procentų? Manęs taip lengvai nei įtikinsi, nei perkalbėsi.
Matyt, reikėjo tokios patirties, kad savotiškai „prabusčiau“ ir darkart iš
naujo save pa(si)tikrinčiau.

„Ofelijos“

2012 metais sukūriau pjesę „Aš, tu ir Ofelija“, kurios inspiracija tapo
ne klausimas „Būt ar nebūt“, o mintis, kad „mes žinome, kas esam, tačiau nežinome,
kuo galime tapti“. Tuo metu dauguma man uždavinėjo klausimą – tai kiek tu esi
aktorė, o kiek – režisierė? Neslėpsiu, spektaklis ir jo tema man buvo itin
asmeniška. Nuolat lydėjęs kūrybinis smalsumas išsiaiškinti šios minties esmę
bent pačiai sau, atvedė iki spektaklio sukūrimo teatre „Atviras ratas“. O kas,
jei Hamletas – spektaklio režisierius, o Ofelija – jo pagrindinė aktorė?
Ofelijos tema, jos šešėlio siluetas dar ilgai manęs nepaliko – spektaklis gal
ir gimė per anksti, ne savo laiku, tikrai nebuvo tobulas, bet minties raidos
kelionė įvyko. Taip, mes tikrai nežinom, kuo galime tapti – nėra laiko savęs
paieškoms, nes jo, laiko, visų pirma, tiesiog per mažai savęs paties/pačios
(su)kūrimui.

„Man šiandien – Hamletas“

Aš. Man. Mano. Apie mane. Tai ir nuotaika bei būsena – man liūdna, man
ilgu, man bloga, man nesaugu, man „važiuoja stogas“, aš pasimetęs, aš – ne aš,
aš neegzistuoju; arba: man – polėkis „rauti ir rautis“. Tai ir veiksmas – aš
ieškau, aš provokuoju, aš maištauju, aš rėkiu, aš kalbu, aš kenčiu, aš myliu,
aš nekenčiu, aš naikinu, naikinuosi. Tai ir tema – kalbu, bet manęs negirdi,
girdžiu, bet su manimi nesikalba. Nesusikalbama. Klausimas „Būt ar nebūt“ –
manau, kad nesvarbu, ar tau 7 metai, ar 17, ar 70 – liečia tave, mane, jus,
mus. Žmogus egzistuoja, yra tol, kol klausia, o kas bus po manęs? Perfrazuoju
XX a. antros pusės airių dramaturgą M. McDonagh‘as: „Man šiandien – Hamletas“
yra ne apie gyvenimą ar mirtį, o apie tai, ką mes paliekame po savęs. Ne tik
gebėti kalbėti, kalbėtis. Bet mokytis girdėti save. Girdėti kitą. Išklausyti.
Priimti. Suprasti. Mokytis. Norėti mokytis. Nes kitaip – žodžiai, žodžiai,
žodžiai… Kai buvau pakviesta statyti „Hamleto“ į Valstybinį Šiaulių dramos
teatrą, mane aplankė visa paletė emocijų – nuo kūrybinio džiaugsmo ir nevaldomo
užsidegimo iki milžiniškos baimės ir nepamatuotos panikos. Nes tai – pirmas
kartas, kai kuriu spektaklį ne savo „komforto zonoje“ – „Atvirame rate“ ar
„Keistuolių teatre“ – o kitoje vietoje, kitame mieste, su kitais žmonėmis.
Tačiau artėjant spektaklio premjerai, galiu tvirtai pasakyti, kad esu be galo
dėkinga už tokią neeilinę galimybę. Dėkinga visam Valstybiniam Šiaulių dramos
teatrui – talentingiems šio teatro aktoriams, administracijai, apskritai visai
kūrybinei bei techninei grupei. Ir, žinoma, esu dėkinga savo mokytojui,
režisieriui Aidui Giniočiui, nes be jo palaikymo, patarimų būtų buvę kur kas
sudėtingiau. Patirtis VŠDT yra apie tai, ką parašiau anksčiau. Kalbėtis.
Girdėti. Suprasti. Mokytis.

Choreografė Eglė KANČAUSKAITĖ apie spektaklį:

Apie Jolantą

Repetuojant spektaklį Šiauliuose, sausio 15 dieną, sužinojau, jog per
savo gimtadienį iš šio pasaulio išėjo mano mylima mokytoja, dėstytoja,
choreografijos magistro studijų vadovė Jolanta Vymerytė. Tai mokytoja, įdiegusi
tobulumo siekimą, sunkaus bet tikslingo darbo principus, gebėjimą užmegzti
nuoširdų ir atvirą santykį su visais aplinkiniais. Žmogiškumo faktorius jai
buvo itin svarbus, būdama geriausia klasikinio šokio mokytoja Lietuvoje, ji
lengvai rasdavo kalbą su visais, buvo atvira ir smalsi. Šie principai
neišvengiamai lydi ir mane. Mokymasis iš šios Mokytojos buvo milžiniška dovana
man. Tai yra mokėjimas mokyti.

Apie Kelmę, tėtį ir sceną

 Esu iš Kelmės, mažo miestelio,
esančio netoli Šiaulių. Gyvenau ten iki 19-os, vėliau mokiausi Norvegijoje, po
to tęsiau mokslus Vilniuje, nepaisant to, su Kelme iki šiol mane sieja labai
daug gijų. Ten gyvena mano Tėvai-Mama ir Tėtis. Į sceną, būdama trejų metų,
išbėgau savo noru, norėdama padėti jam – tėčiui – iliuzionistui. Šio sudėtingo
žanro specifika ypatinga: tai nepaprastas tikslumas, manipuliacija žiūrovo
dėmesiu, sunkus ir niekada neleidžiantis sustoti darbas, įprotis visuomet
betarpiškai pasitikėti scenos partneriu, būti formoje, būti pasiruošus. Šie
dėsniai man tokie natūralūs, jog apie juos dažniausiai net nekalbu, tai šeimoje
įgautos pamokos, kurios lydi mane iki šiol. Tai – mokėjimas mokytis.

Apie Šiaulių dramos teatrą ir Hamletą

 Hamletas atsirado netikėtai. Už
šią patirtį ir pamokas esu dėkinga spektaklio režisierei Ievai, kuri pasitikėjo
ir tikėjo manimi. Tai mano pirma darbo patirtis Valstybiniame teatre, pirmas
darbas ne Vilniuje esančiame teatre ir pirmas kartas, kai choreografijoje
naudoju Vogue šokio stilių. Ši idėja, gimusi vėl perskaičius „Hamletą“,
pasiteisino tik ją perdavus teatro trupei – aktoriams, kurie imliai ir be
abejonių nėrė į nepažintus šokio pasaulio tolius. Jie drąsiai mokėsi, klausė ir
girdėjo. Buvo. Tik tokiu būdu gavau atsakymą, jog ši idėja veikia. Tai –
mokėjimas būti. LRT Plius laidos Kultūros diena reportažas (žr. nuo 14:28
min.):
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000204243/kulturos-diena-opera-undine-architekturos-parodakultura-vievyje-spektaklis-jaunimui-juodosios-keramikos-zavesys-bei-muzikos-terapija?fbclid=IwAR31obVfcxMyn9ii0XTSSgF0wMnj5o8tsgAcR1B3v8A4hCahRFO5mS0Rd-c


 Bilieto kaina – 16 Eur, studentams,
moksleiviams, senjorams ir neįgaliesiems – 12 Eur. Bilietus platina kultūros
centro kasa ir www.bilietai.lt

 Spalio 30 d. 17 val. FESTIVALIO
UŽDARYMAS

Festivalio uždarymo programa su aktorėmis Jurga Kalvaityte, Vitalija
Mockevičiūte bei Neringa Varnelyte ir festivalio nominacijų įteikimas Varėnos
kultūros centre.

*Renginys nemokamas, būtina vietų rezervacija iki spalio 28 d. tel. (8 310) 52
752. (pirmadieniais– penktadieniais 12.00–19.00). Renginių metu bus filmuojama
bei fotografuojama