Paskutinis Dzūkijos skerdžių mohikanas Algis Pigaga iš Merkinės krašto

Danielius Jakubavičius

Apie
skerdžiaus profesiją man netikėtai priminė kolega Juozas, pasisakęs, jog nors
ir gyvena kaime, tačiau jau nebeatsimenantis kada matė gyvą kiaulę. Tuo labiau
net nežino koks kaimietis, apart medžiotojų, dar moka papjauti gyvulį ir jį
išdarinėti. Juk praėjęs kiaulių maras ir politikų sprendimas padaryti kaimo
žmones slunkiais, paliko provinciją be gyvulių (išskyrus gyvulininkyste
užsiimančius ūkininkus) ir gilių tradicijų.

Visgi
Dzūkijoje yra skerdžius. Ir ne prastesnis, nei kadaise aprašė Vincas Krėvė. Tai
– Algis Pigaga iš Netiesų kaimo Merkinės seniūnijos. Šeštą dešimtį
skaičiuojantį vyriškis šiuo amatu besiverčiantis jau 27 metus. Jo darbo
mastelis yra platus: nuo Punios, Šeštokų iki pat beveik Eišiškių visu pasieniu.
Anksčiau eilės pjovimui būdavo nuo dviejų iki trijų savaičių.

Pjauna visus
gyvulius, išskyrus triušius ir vištas. Tai per didelė smulkmė. Tam reikia
nemažai laiko ir darbo įdėti. Jau geriau didžiuosius skersti. Prieš dešimtmetį
ar daugiau, kada kaimo žmonės dar intensyviai laikė daug gyvulių, per dieną lengvai
sugebėdavo papjauti ir išdarinėti po 3 kiaules. Kiekvienai sugaišdamas vos po
pusantros valandos. Jei detaliau, tai iki valandos trukdavo apsvilinimas ir nuskutimas,
o 30 minučių – žaibiškas išpjaustymas. Kas būdavo nematę, negalėdavo patikėti,
kad įmanoma taip greitai viską padaryti.

Algis
juokauja, kad kartais užsakovai „pasibaido“ jo profesijos ypatumų. Ir kaip
nebūtų keista, skerdimo seanso ima ir neišlaiko ne moterys, bet daug dažniau – padėjėjai
vyrai…

Peilius
Algis gaminasi pats iš geriausių metalų, kad būtų patikima ir gera dirbti.

Pačią
didžiausią kiaulę apie 450 kg teko papjauti Gudelių kaime, kur senolė ją augino
kaip savo augintinį. Ir tik moteriškei iškeliavus po prievartai į ligoninę,
vaikai paprašė gelbėti situaciją ir papjauti ją. Antraip nežinia kas būtų tuose
namuose pirma numirusi, ar močiutė ar kiaulė.

Šiuo metu
dėl draudimų laikyti kiaules, labai apmažėjo pašnekovo darbo apimtis.
Dažniausiai pjauna tik po vieną kiaulę ar karvę per dieną. Šios apdorojimui
reikia šiek tiek daugiau laiko – dviejų valandų. Bet sako, kad ir gana tų
užsakymų, ne tas amžius, kad lekiotų kaip išprotėjęs, kaip anksčiau. Viskam
saiko reikia. Todėl dabar dažnai tenka padirbėti ir prie lengvesnių užduočių,
kaip avių pjovimas.

Algis Pigaga
sako, kad gyvūnų gaila ar negaila, ne jo profesijos žmonėms skirta. Tai šio
darbo ypatumas ir dėsnis, kurių reikia laikytis ir gerbti.