Pašventintas Kančėnų kaimo kryžius (video)

Aldona Kudzienė /Alytaus naujienos/

Dažniau važiuojantieji keliu pro Kančėnus rugpjūčio 1-ąją regėjo stebuklą: per tris dienas didžiausias šabakštynas virto išpuoselėta salele, jame atsirado ir kryžius su užrašu: „Kančėnų kaimui 2013.“

Sekmadienį iš Anglijos, Škotijos, Vokietijos, Norvegijos į tėviškę parskridę ir iki trečiadienio vakaro be atokvėpio dirbę jauni kaimo žmonės ne tik kryžių pastatė, bet ir su vietos verslininkais surengė nuostabią šventę visiems gyventojams. Tai ne pirma šiuolaikinių išeivių dovana gimtinei; čia gimusieji remia Kančėnų kaimo bendruomenę „Dėmesio centras“ jau aštuonerius metus.

Kaip ataskaita, kad neprapuolė, neišnyko

Visi Kančėnai ketvirtadienio popietę susirinko prie naujojo kryžiaus, moterų išpuošto balto popieriaus angelėliais ir gėlėmis. Senolės ašarą braukė teigdamos, kad tiek jaunimo nėra mačiusios net tituliniuose Daugų Dievo Apvaizdos parapijos atlaiduose. Nuskambėjus „Kryžiaus kelio“ giesmei, kurią atliko Babriškių vargonininkas Antanas Laugalis ir kurios kiekvieno žodžio klausėsi nuščiuvusi minia, Babriškių Šv. Arkangelo Mykolo ir Senosios Varėnos Akmens Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebonas, „Lietuvos šviesuolio“ titulo savininkas kunigas Pranciškus Čivilis pašventino kryžių. Savasis, Daugų parapijos klebonas, dėl atostogų ir išvykos negalėjo dalyvauti iškilmėse.

„Palaiminta šio kaimo perspektyva, – teigė dvasininkas, džiaugdamasis vaikiškų vežimėlių virtine. – Palaiminta ir jūsų mintis, kad kryžius čia stovėtų.“ Iš tiesų dažnam tą popietę kilo nuostaba, kokiems reikia būti organizatoriams, kad tokiu vartojimo laiku į dvasinį renginį suburtum tiek įvairaus amžiaus žmonių.

Didžiulė baltų kardelių puokštė iš išeivių rankų nugulė dvasininko P.Čivilio glėbyje. Kunigas nuoširdžiai pasidžiaugė, kaip šiomis gėlėmis papuoš savo bažnyčią, kurioje už poros valandų tuoksis jaunieji.

Kančėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Monika Ražanauskienė pažadėjo, kad gyventojai prižiūrės kryžių. Kaimas jo neturėjo, kryžiai stovėjo tik pavienių žmonių kiemuose.

„Tai bus vartai atvažiuojantiems ir išvažiuojantiems iš kaimo. Jie bus tiltas tarp Londono bei kitų užsienio miestų ir Lietuvos, tarp jaunimo ir senjorų. Net neabejoju, jis bus lankomas ir prižiūrimas“, – kalbėjo Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas ir linkėjo darbščiam Kančėnų jaunimui nepersidirbti, nepatrūkti, neprarasti tėviškės ilgesio.

Savivaldybės dovana, trispalvė gėlių puokštė, papuošė kryžių, ir išeiviai visus pakvietė į bendruomenės patalpas, kuriose laukė laikinųjų išeivių ir vietos verslininkų paruošti vaišių stalai. Dar kartą pagarbinusios kryžių, pamaldžios kančėniškės teigė, kad šis joms yra brangiausia dovana, nes laimins vaikų išvykimą, saugos tėvų atminimą. Jaunųjų išeivių branda džiaugėsi ir vietos verslininkas Aleksandras Riabininas, jis teigė, kad tokius darbus linkę atlikti garbaus amžiaus žmonės, o čia – jaunimas. Kančėnų kaimo seniūnaitė Irena Maževičienė tikina, kad tai kaip laikinų išeivių duoklė, ataskaita, kad neprapuolėme, neišnykome.

Jau mąsto apie pliažo įrengimą

Linksmų jaunuolių būryje ieškome idėjos iniciatorių. Jie bandė slapstytis sakydami, kam reikia apie tai kalbėti, juk tai – visų darbas. „Ateik, Nerijau, mokyklinis mano chuligane“, – prašo bendruomenės pirmininkė, buvusi mokytoja M.Ražanauskienė. – „Buvau toks“, – visai rimtai atsako jaunuolis, tačiau jo akys šviečia tokiu gerumu. – „Jis gyveno tolėliau, gyvenvietėje, bet po kiekvienos pūgos ryte jį rasdavau man taką nukasinėjant. „Kam kasi, Nerijau?“ – klausdavau ir vis išgirsdavau: „Kad jums, mokytoja, lengviau būtų išeiti“, – nuostaba ir šiandien gyva mokytojos akyse.

Tik tokie nuo mažens iniciatyvūs vaikai ir užaugę daro stebuklus. „Man niekas neliepdavo to sniego kasti, paprasčiausiai norėdavosi auklėtojai sniegą nuo takų nuvalyti ir ne dėl geresnio pažymio, tiesiog pasirodydavo, kad taip reikia“, – atitaria Nerijus Dirsė, į Kančėnus per metus sugrįžtantis du kartus – vasarą ir žiemą. Dešimt metų Londone gyvenančiam jaunuoliui dažniau tėviškėje svečiuotis neleidžia turimas vairuotojo darbas. Ten gyvena ir du jo broliai – Linas ir Rytis, Rolandas Zalieckas, Valentas Danilevičius, Sigitas Jarusevičius, Audrius Ivanauskas ir kiti kančėniškiai.

Ne per dažnai, bet ir neretai susitikdami jie mąstė, kaip kuo prasmingiau padėti savo kaimui. Kažkam kilo mintis, kad reikia kryžiaus, nes ir Kančėnų apylinkėse nėra retos jaunų žmonių mirtys. Kažkam toptelėjo, kad kryžius bus pagarba kaime likusiems tėvams ir seneliams, gal net taps pasimatymų vieta, kelio į kaimą rodykle. Žodis po žodžio, mintis po minties ir idėją nutarta įgyvendinti jos neeskaluojant – paslapčiomis, kaip staigmeną. Jaunuoliai susisiekė su vietos verslininkais Kęstu Kamanduliu, Giedriumi Kizala, Linu Petroniu, daugiškiu dailide Gintautu Sipavičiumi, kuris kryžių eskizus atsiuntė elektroniniu paštu, beliko išsirinkti ir sutarti pagaminimo datą. Sekmadienį visi iniciatoriai pasistengė grįžti į Kančėnus ir imtis darbų, o šie sklandžiai virė jaunų žmonių rankose. Prisidėjo Daugų seniūnija, bendrovė „Daugesta“.

„Broliai Dirsės – labai tvarkingi žmonės. Nerijus jauniausias, jį mums dar apženyti reikės, tik viskas turi vykti savo laiku. Tvarkinga Jarusevičių giminė, dešimties vaikų būrį užaugino, daugelis iš jų Londone dirba. Visiems darbo gimtinėje nebeliko. Ši mums surengta šventė jiems mažiausiai dvylika tūkstančių litų kainavo, o ir šiaip kasmet surenka ir bendruomenei skiria apie pusantro tūkstančio litų. Po tokių darbų labai tikiu jų žodžiais, kad Lietuva jiems yra pirmoje vietoje. Štai Nerijui jau rūpi įrengti pliažą. Jam žemės, pasitaręs su broliais, atrėžė Airidas Cibulskas“, – gražių žodžių buvusiems savo mokiniams negaili M.Ražanauskienė.

Linksminsis iki karvės melžimo

„Gimiau ir užaugau čia, ir labai myliu šią vietą“, – atvirai sako Nerijus, nebyliai jam pritaria ir kiti prisidedantieji prie kaimo gražinimo.

Daugų seniūnas Vydas Raudonis nešykštus pagyrimo žodžių jaunimui ir bendruomenei: „Puikiai nuteikia gausiai susirinkęs jaunimas. Apmečiau akimis minią, apie du šimtus žmonių bus. Vieninga Kančėnų bendruomenė, žinau, daug gerų darbų ji yra ir anksčiau padariusi. Ir nesant bendruomenės Monika vadovavo bendrai veiklai. Ji visuomet buvo veikli, energinga. Manau, kad aš, tapęs pensininku, tiek jėgų neturėčiau, o ji nepavargsta, viskuo rūpinasi. Džiugu, kad gimtųjų vietų nepamiršta laikinieji išeiviai. Kryžius – ypatinga jų dovana. Žmonės eis pro šalį, gal stabtels pasimelsti, gal ko paprašyti. Linkėčiau kaimui ir toliau išlikti vieningam.“

Bendruomenės dainingumu, draugiškumu, atjauta nelaimėje džiaugėsi ir jos nariai. „Man niekada nereikia nurodinėti, ką kam atlikti. Užtenka paskambinti aktyvui. Žmonės pasidalija pareigomis, ir viskas būna padaryta. Turiu labai veiklią septynių žmonių valdybą. Visi pasiskirstę pareigomis. Gerai sutariame su Kančėnų seniūnaite Irena. Nuo mergavimo laikų abi pažįstamos, gal todėl taip suprantame viena kitą. Gerai, kad ir mūsų vyrai išmintingi, nepyksta, kad daug laiko skiriame visuomenei. Aš netoleruoju susiskaldymo, man nepriimtina, kai kaimas turi dvi bendruomenes ir pešasi dėl įtakos. Nereikia kaimų skaldyti, veiklos vienoje bendruomenėje turi užtekti visiems“, – įsitikinusi „Dėmesio centro“ pirmininkė.

Valdybos narės sako esančios dėkingos jos vyrui Jonui Ražanauskui, kuris neprašomas visą vasarą savo žoliapjove nupjauna visas pakampes. Čia nekyla problemų ir šarvojant bei laidojant varganai gyvenusį žmogų. Viskuo stengiasi pasirūpinti bendruomenė.

Paklausta, iki kelintos valandos kaimas švęs, Monika atitarė: ji tai iki ryto, iki karvės melžimo.

„Aš niekada namie nekalbėsiu angliškai“

Pakalbinome ir penkioms savaitėms į vyro tėviškę sugrįžusią Vilmą Jarusevičienę, su sutuoktiniu ten, Londone, auginančią tris vaikus. Tiesa, Sigitas jau trečią nakties atsisveikins su kaimu, jo laukia skrydis, devintą ryto turi būti darbe. Išskris tik vienai darbo dienai ir vėl sugrįš. Ne tik Vilma, bet ir kitos mamos tikino labai norėjusios savo atžalas palikti dar neseniems, bet darbo neturintiems savo tėvams, kad vaikai lankytų mokyklą savo šalyje. Jauniems tėvams apmaudu, kad Kančėnų mokykla buvo uždaryta. Dabar jų vaikai mokosi angliškoje mokykloje ir beprotiškai ilgisi Lietuvos, kaip ir patys.

„Jiems atostogos Lietuvoje prilygsta svajonių metui. Ne tik dienas, net valandas skaičiuoja iki kelionės“, – tikina Vilma, o tėtis Sigitas teigia, kad jie bus Londone tol, kol jauniausieji, dvylikamečiai dvyniai Emilis ir Paulius, sulauks pilnametystės. „Jiems bus pasiūlyta apsispręsti, o mes su žmona – į Lietuvą“, – taip nusprendęs Sigitas. Prakalbus apie grįžimą į Lietuvą, išgirstame vieno iš dvynių teiginį – jis vyks kartu.

Jarusevičiai sako, kad jų namuose Londone visi kalba lietuviškai. Jei iš mokyklos sugrįžęs kuris užsimiršta ir prakalba angliškai, jo laukia bausmė – turi sėsti ir rašyti: „Aš niekada namie nekalbėsiu angliškai.“ Kiek puslapių tai užima, priklauso nuo angliškai pasakytų žodžių gausos.

Sertifikuoti keturi bendruomenės gaminiai

Bendruomenės reikalais gyvenančios pirmininkė Monika ir seniūnaitė Irena dar pasidžiaugia ir sertifikuotais kulinarijos gaminiais – natūraliu mieliniu pyragu, senoviniu kmynų gėrimu ir bandomis, kurių pagamino geradariams ir šventės dalyviams pavaišinti. Šalyje tai pirmas atvejis, kai Žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo departamentas sertifikavo bendruomenės produktus. Tai paprastai būna šeimos verslo ar pavienio žmogaus, kurie nenori pamiršti tėvų tradicijų ir papročių, iniciatyva. Dar departamentas įvertino kančėniškių mezgamas pirštines.

„Dabar mūsų bendruomenėje yra 360 gyventojų, jei visi išvykusieji imtų ir sugrįžtų, ji pasipildytų 180 žmonių“, – visus išeivius iki vieno yra suskaičiavusi Kančėnų kaimo bendruomenės „Dėmesio centras“ pirmininkė M.Ražanauskienė.

Nuotraukas rasite čia:  http://www.danielius.net/dzukija/pasventintas-kancenu-kaimo-kryzius-foto/