Patobulinta Juozo dyzelinė „Volga“ be saugos diržų, bet keleivių netrūksta (2 video)

Danielius Jakubavičius

Pietų Lietuvos keliais rieda ypatinga 1968 metų gamybos „Volga” su „Ford“, 2,5 litro varikliu, varoma dyzeliu. Ją vairuoja Alytaus rajono Meškasalio kaimo gyventojas Juozas Jegelevičius.

Automobilio sėdynės raudono aksomo, saulėje blizga juodas kėbulas. Visai kaip dainoje „Mažulė“, kurią dainuoja grupė „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. „Labai saugau savo Volgą“ – prisipažįsta vyras.

Kaskart už vairo Juozas sėda pasipuošęs baltais marškiniais ar švarku, dėvi baltą jūrų kapitono kepurę. Mėgsta pats pasivažinėti ir vežioja draugus, pažįstamus įvairių švenčių, jubiliejų progomis. Jo Volgoje smagu: skamba muzika, keleivių juokas. Juozas linksmas, geranoriškas, neatsisako padėti, tikras džentelmenas –  keleiviams jis atidaro ir uždaro Volgos duris.

Kolūkio laikais J. Jegelevičius dirbo vairuotoju. Šiuo metu 56 metų vyras dirba ugniagesiu gelbėtoju Alytaus rajono savivaldybės priešgaisrinėje apsaugos tarnyboje daugiau nei 20 metų. Nuo pat jaunystės jis domisi technika, todėl nusipirktą Volgą patobulino savo rankomis. „Volgos automobilio ieškojau ilgai, nes padorią ne taip paprasta rasti. Susiradau. Savo rankomis susitvarkiau ir jau 14 metų ja važinėju“, – kalbėjo J. Jegelevičius.

Apie mašinos privalumus ir trūkumus vyras sakė: „Volgoje nereikia segtis saugos diržų – jų tiesiog nėra. Važiuojant sėdynės supasi. Automobilis lėtas, trijų pavarų, kurios labai lengvai persijungia“. Pasak Juozo, jeigu nebūtų pakeitęs Volgos variklio, 100 kilometrų automobilis sudegintų 14-15 litrų benzino, o įdėjus „Ford“ variklį, per pusę sumažėjo kuro sąnaudos: 100 kilometrui užtenka 7-8 litrų dyzelio.

Juozas pasakoja, kad iš praeivių, ypač vyresniosios kartos, sulaukia dėmesio ir žvilgsnių, kai kurie užkalbina, klausinėja apie automobilį.

Su automobiliu į gatves J. Jegelevičius išvažiuoja tik šiltuoju metų sezonu, o žiemą  Volga saugiai stovi garaže.