Pivašiūniškis dėdė Dzūkas Pranas Zajankauskas ir dzūkuoja, ir dainuoja, ir savo spaustą sūruką valgo

 Pivašiūniškis dėdė Dzūkas Pranas Zajankauskas ir dzūkuoja, ir dainuoja,  ir savo spaustą sūruką valgo

Danielius Jakubavičius

Alytaus
rajone Pivašiūnuose gyvena dėdė Dzūkas – 75-erių Pranas Zajankauskas, kuris
neabejingas muzikai ir dzūkiškai kalbai. Vyras gyvybingas, energingas, tikras
dzūkas.
 

„Dėdė
Dzūkas gimė todėl, kad esu tikras dzūkas. Mažas buvau, labai dzūkuodavau.
Pagarbiai suaugusiuosius vadinau, kreipdavausi „dėde“, niekados vardu. Taip
buvome mamos išauklėti, kad gerbti vyresnį žmogų, jeigu reikia – padėti“, –
sako Pranas, ir priduria dėdės Dzūko Dzūkijoje nebuvo, tas jis taip pasivadino.

Muzika
nuo mažens

Muzika
prie P. Zajankausko prilipo vaikystėje. Pirmąją armoniką mama parvežė broliui
Jonui. Pranui tuomet buvo 9-eri. „Mūsų geroji mamytė iš Vilniaus parvežė šį
muzikos instrumentą. Mama niūniuodavo melodiją, o mes maigydavome armonikos guzikus,
bandydami tą  melodiją groti. Brolis
pirmas išmoko, paskui mane mokė“, – su jauduliu pasakojo Pranas. Ūkio darbus
vyras išmoko anksti. Kad mamai padėtų, jis jau 6 metų kartu su broliu dviese,
laikydami po plūgo rankeną, arė laukus. Slėgė dideli nepritekliai.

„Brolis
grojo armonika, o aš būgnais. Vakarais visas kaimas nuo mūsų skambėdavo. Vėliau
išmokau groti ir akordeonu“, – tęsė dėdė Dzūkas. Būdamas mokiniu jaunuolis jau grojo
vestuvėse. 

„Neišsipildžiusių
svajonių kapela“

Dirbdamas
direktoriumi Pivašiūnų mokykloje, Pranas sukūrė mokytojų kapelą, kuri vadinosi
„Neišsipildžiusių svajonių kapela“. Prie kapelos 1983 m. prisijungė
profesionalus muzikantas, baigęs  Vilniaus
Juozo Tallat Kelpšos konservatoriją Algirdas Glovickis. „Tuomet kapelą ir pavadinome
„Pivašiūnai“, – tęsė pašnekovas. Taip kapela vadinasi iki šių dienų.

Sunki
vaikystė ir netektys

Praną
palaiko antroji žmona Birutė. Kartai abu pamuzikuoja, ji pritaria būgnais. „Muzika
man yra gyvenimas, ramybė, širdies džiaugsmas, užsimiršimas“, – sako P.
Zajankauskas. Vyro vaikystė buvo sunki. Tėvui palikus šeimą, viena mama
užaugino 4 vaikus.  „Tėvas mus paliko,
kuomet mama manęs laukėsi. Buvo pokaris. Sunkus laikas”, – apie save pasakoja
Pranas. Jis baigė Pivašiūnų mokyklą. Po mokyklos vyrui neįstojus į
jūreivystę,  išėjo tarnauti į armiją. Kadangi
buvo neblogas sportininkas, po armijos Pranas sugrįžo į gimtinę – Pivašiūnus,
1968 m. pradėjo dirbti kūno kultūros mokytoju. Po metų įstojo į Kūno kultūros
institutą. Mokėsi neakivaizdžiai. Apsivedė, bet šeimynine laime Pranas
džiaugėsi labai trumpai. Pirmoji žmona Marytė numirė po beveik metų santuokos,
palikdama pusantro mėnesio sūnų, kurį Pranas užaugino kartu su savo mama. Vyrui
šis gyvenimo etapas buvo sunkus, daug pergyveno, ašarų išliejo, bet rado savyje
jėgų gyventi ir dirbti toliau.

Gyvenimas
ėjo savo vaga. Ypač 1974 metai Pranui dovanojo daug gražių akimirkų. Vedė
Birutę, baigė Kūno kultūros institutą, abu tais pačiais metais su žmona baigė ir
gaziko vairuotojų kursus. Pranas  pradėjo dirbti Pivašiūnų mokyklos
direktoriumi. Direktoriaus pareigas ėjo 16 metų. „Stengiausi dėl mokinių, kad
jiems būtų geros sąlygos mokytis, taip pat ugdyti meninius ir sportinius
gebėjimus”, – kalbėjo Pranas. O 1985 m. jis kartu su Juozu Leškevičiumi
kultūros mainų projekte vyko į tolimiausią užsienio kelionę, į Vietnamą.

Šiandien
Pranas džiaugiasi ne tik muzika, bet ir  dviem vaikais: iš pirmos santuokos sūnumi
Ričardu, antros – dukra Rūta.

Video:


Kapelos
sėkmė

39
metus gyvuojanti Pivašiūnų kapela išvažinėjo visą Lietuvą. Įvairių respublikinių konkursų,
varžytuvių nugalėtoja ir dalyvė. 2002, 2009 metais nominuota geriausia Pietų
Lietuvos kapela. 2002, 2006 ir 2009 metais ,,Grok, Jurgeli“ dalyvė ir žiūrovų
prizo laimėtoja. Nuotaikingiausios kapelos nominacija apdovanoti kapelų
varžytuvėse „Tai bent suvažiava, tai bent sugužėja…“. 2007 m. LRT laidos ,,Gero
ūpo“ nugalėtoja. Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelų festivalio ,,Ant rubežiaus
– 2011“ šauniausios kapelos nominacijos, prizo nugalėtoja.                


Kapeloje – 8 žmonės, vyriausiam – 77,
jauniausiam – 26 metai. Altu griežia vadovas A. Glovickis, armonikomis
groja Juozas Leškevičius ir Pranas Zajankauskas, smuikais –Donata Bankauskaitė
ir Romas Navickas, būgnais groja Bolius Navickas, kontrabosu Giedrius
Leškevičius, tamburinu – Margarita Antanaitė.

Prie šios žinomos kapelos sėkmės, labai prisideda
ir Pranas. Pats groja, dainuoja bei savo kūrybos dainomis papildydamas dainų
repertuarą, kapelos įvaizdį padaro išskirtiniu. Niekur kitur nematytu.

Pranas
džiaugiasi, kad kažkada beveik visus metus laidos „Gero ūpo“ šaukinys prasidėdavo
būtent dėdės Dzūko polkos ištrauka. Pranas energijos netrūksta. „Kol judzi,
kruci, tol gyvas. Nustojai judėti – pirk grabų“, – geros nuotaikos
ir šmaikštumo nestokoja buvęs kūno kultūros mokytojas.  „Judėjimas tai – sveikata“, –  priduria vyras.

Pranas
su žmona Birute gyvena ūkiškai. „Dėl savęs laikome 1 karvukę. Turime
savo sviestuko, sūruko, rūgštaus prienuko. Todėl mano kaulai ir stiprūs,
kad pieno produktus valgau. Visada savo mokiniams patariau gerti pieną, nes jis
–  sportininko benzinas
!

Prieš
3 savaites nukritau nuo 4 metrų aukščio kopėčių, bet koja nelūžo“, – džiaugiasi
vyras. Jis pažymėjo, kad ankščiau turėjo 8 karves, 3-4 motinines kiaules,
žirgą. Visada buvo prie nemažo ūkio, kojas ištiesęs ant pečiaus veltui
negulėjo.
 

Linki
mylėc

„Mylėc
save, mylėc artimą, mylėc visus žmones,
pasaulį. Padėti vieni kitiems. Gerumas išgelbės žmoniją. Mano sukurtos dainos -
tik apie meilę, kuri gali būti visokia. Sveikatos, laimės, pasitikėjimo ir žinoma
tos pačios meilės, ir dar kartą meilės, kuri yra visagalė“, – iš širdies linki P.
Zajankauskas.  


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Daugiau straipsnių