Poetė alytiškė I. Matažinskaitė Lazickienė ne tik leidžia poezijos knygas, bet eiles publikuoja ir Facebook tinkle (video)

Danielius Jakubavičius

Poetė Irutė Matažinskaitė Lazickienė save vadina trečios kartos alytiške, dzūke. Moteris išleidusi 5 poezijos knygas. Savo eilėraščius taip pat publikuoja socialiame tinkle Facebook ir džiaugiasi, kad skaitytojų netrūksta.

Pasak moters, meilė poezijai atėjo iš šeimos. Šeimoje augo 5 vaikai: 4 broliai, ir vidurinė sesė Irutė. Jos ryšys su broliais stiprus, tėvų išugdytas. „Aš žinau, kad jeigu man sunku, aš galiu remtis į savo brolius. Poezijai neabejingas brolis Vaclovas arčiausiai gyvena, su juo planuojame išleisti bendrą poezijos knygą. Be to, jis geras šeimininkas, skaniai agurkus marinuoja“, – šypsosi Irutė.

Poetė baigė Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją, tuomet buvusią antrą vidurinę mokyklą. Studijavo, vėliau  dirbo Lietuvos ir Anglijos darželiuose, kūdikių namuose. 17 metų dirbo lavinamųjų klasių auklėtoja Dzūkijos vidurinėje mokykloje. Darbas buvo su negalią turinčiais vaikais.

Moteris  prisimena, kad vaikystėje labai mėgo deklamuoti eiles, jas greitai įsimindavo. „Pirmą eilėraštį parašiau 4-oje klasėje. Tai laikais jis buvo apie Leniną,“ – šypsosi Irutė. Jos mokyklinių sąsiuvinių paskutiniai puslapiai buvo eilėraščių prirašyti.

 „Jaunystėje rašiau apie meilę. Eilėraščiai buvo publikuojami vietos spaudoje. Kurį laiką nerašiau. O išėjus į pensiją, atsipalaidavau ir vėl pradėjau rašyti. Susiradau jaunystėje rašytas eiles, ir paskutinius 6 metus aktyviai rašau“, – tęsė pašnekovė.  

I. Matažinskaitė Lazickienė važinėja po Lietuvą, dalyvauja renginiuose, pristato savo eiles. Yra nepriklausomos rašytojų sąjungos narė. „Dažnai lankausi Žemaitijoje. Turiu draugus, kurie mano eilėm kuria muziką. Džiaugiuosi tuo. Kol turiu jėgų, noriu būti tarp žmonių, nes vienatvė slegia žmogų. Gyvenu viena, bet nesijaučiu vieniša. Aplink mane puikūs žmonės“, – kalbėjo pašnekovė.  

Poetė rašo apie gamtą, šių dienų išgyventus jausmus, tėvynę.  „Labai myliu Lietuvą, Alytų, dzūkus, dzūkišką kalbą. Poezijos knyga apie tėvynę, man labai brangi“, –  tęsė poetė. – „Mano eilės eina iš mano širdies. Rašau tai ką matau, jaučiu. Jeigu vaikščiodama po parką pamatysiu raudonus šermukšnius, paukštelį – apie tai ir parašysiu“, – teigė pašnekovė.

Poezija moteriai leidžia atsipalaiduoti nuo kasdienybės, išreikšti jausmus: džiaugsmą, laimę, sėkmę ir nesėkmę. „Tai mano „relaksas“, ir darbas“, – sakė I. Matažinskaitė Lazickienė. – „Malonu, kuomet mano eilės skaitomos. Manau, kad dėl jų paprastumo. Rašau nuoširdžiais  žodžiais. Mano skaitytojai – nuo vidutinio iki vyresnio amžiaus. Jas skaitydami, žmonės įžvelgia save, savo gyvenimus. Džiaugiuosi savo eilių gerbėjais, nes jeigu ne jie, tiek eilėraščių nerašyčiau,“ –  su dėkingumu kalba poetė.  

I. Matažinskaitė Lazickienė mano, kad kuo labiau žmogus sensta, tuo daugiau svajonių turi. Moteris didžiausia svajonė būti sveikai, kad būtų gera gyventi Lietuvoje, kad vaikai turėtų mylinčius tėvus, kad žmonės būtų geresni ir atlaidesni vienas kitam. „Gyvenimas viską sudėsto į savo  vietas. Dievas planuoja, o mums tenka tik prisitaikyti prie to,“ – paprastumo ir nuoširdumo nestokojanti kalbėjo poetė I. Matažinskaitė Lazickienė.

Irutė ir Danielius: