Prasmingai paminėtos Musteikos tragedijos aštuoniasdešimtosios metinės

Rūta Averkienė

Šimtamečiuose pušynuose skendintis etnografinis Musteikos kaimas išskirtinis ne tik savo senąja dzūkiška architektūra, dailiai atnaujintomis sodybomis ir žmonėmis, kurie čia ypatingi – labiau branginantys archainį gyvenimo būdą, senąsias kaimo tradicijas ir istorinę atmintį, bet ir tragiškais įspaudais paženklinta istorija. Karo ir pokario baisumai neaplenkė net ir šio pačiame Lietuvos pakraštyje visai šalia sienos su Baltarusija esančio kaimo. Čia 1944 m. birželio 24 d. sovietinių partizanų būrys, vadovaujamas Ivano Filinovo, nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų.

Prieš aštuoniasdešimt metų Joninių dieną Musteikos kaime įvykusią tragediją liudija kaimo gale Atgimimo pradžioje pastatytas tautodailės meistro Antano Česnulio sukurtas koplytstulpis su liūdinčiu Rūpintojėliu ir lentelėje įrašytais žodžiais: „Broliai, Jėzaus Kristaus vardu maldauju Jus, kad visi vienaip sutartumėte, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“. Musteikiškiai, pagarbiai puoselėdami savo kaimo istoriją, o tuo pačiu senelių ir tėvų atminimą, čia susirenka pasimelsti už nekaltai nužudytus savo artimuosius, gimines, kaimynus. Nors senosios kartos musteikiškių nedaug belikę, tačiau suvažiuoja vaikai ir vaikaičiai, taip pat ir kaimo naujakuriai. Visada su apmaudu balse pamini, kad sovietiniais metais apie šią tragediją nebuvo leista garsiai kalbėti, nes prie jos prisidėjo sovietiniai pakalikai. Bet apmaudu, jų teigimu, ir dabar, kad ši tragiška istorija įdomi tik patiems kaimo gyventojams, nors ji tokia pat skaudi, kaip ir Pirčiupių ar kitų sudegintų kaimų.

Minėdami aštuoniasdešimtąsias tragedijos metines, kaimo žmonės užsakė Šv. Mišias už nužudytus Musteikos vyrus  ir visus šio kaimo žmones, kurias Kabelių parapijos bažnyčioje aukojo ir prasmingą pamokslą apie atgailą ir amžiną atmintį pasakė kunigas Bronius Krakevičius, o musteikiškiai aplankė šalia kapinaitėse esančius žuvusiųjų kapus, prie jų pasimeldė ir uždegė atminimo žvakutes. Vėliau visi, kam brangi Musteikos praeitis, susirinkę prie kaimo tragediją amžiams priminsiančio koplytstulpio, padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakutes. Čia jie meldėsi, dalijosi prisiminimais, kalbėjo apie tai,  jog ši tragedija apsprendė ir viso kaimo likimą, juk sušaudytųjų šeimos daug kentėjo. ,,Šios iškentėjusios kartos palikti žodžiai mums tarsi malda, turime į juos įsiklausyti“, – sakė musteikiškė Onutė Grigaitė.

Jautriais prisiminimais pasidalijo Musteikos kaimo dukra, dabar Varėnoje gyvenanti mokytoja Jaunuta Julija Kavaliauskienė. Jos tėvelis Mikas Ilkevičius buvo vienas iš nužudytų Musteikos kaimo vyrų. Ji su amžina gėla balse pasakojo, kad iki šiol atsimena ir jaučia karsto, kuriame gulėjo jos nužudytas tėvelis, briauną, kai ji, penkerių metų vaikas, sėdėjo vežimo gale ir lydėjo jį į amžiną kelionę. ,,Keturiolika karstų vežė iš Musteikos į Kabelius. Aš buvau penkių metų vaikas, aš su mama ėjau basa paskui tuos karstus, o kai nebegalėjau paeiti, mane pasodino šalia tėvelio karsto. Aš ir dabar jaučiu karsto dangtį, tas vaiko atsiminimas yra amžiams‘‘.

                      Tarsi prisiminimų tiltu musteikiškiai ėjo nuo koplytstulpio iki buvusios mokyklos, sustodami buvusių sodybų vietose ir prisimindami, kas kurioje vietoje tuo dramatišku metu gyveno.

                      Musteikos kaimo gyventojos Astos Žūkaitės namuose, kur buvo mokykla ir kur dabar yra svetinga musteikiškių susirinkimų vieta,  J. Kavaliauskienė visiems susirinkusiems jautriai priminė aštuoniasdešimt metų senumo kaimo įvykius. Tarsi pasuko laiko ratą atgal ir nupūtė užmaršties dulkes nuo negyjančios žaizdos. Prieš penkerius metus kaimui tarsi testamentą padovanojusi senelės austą ir mamos iš sudegusio namo pelenų ištrauktą drobės rietimą, dabar ji padovanojo geriausios kaimo audėjos Stefos Gaidienės, nužudyto Jokūbo Gaidžio marčios,  austą rankšluostį su himno žodžiais. ,,Tada, kai kaimo tragedijai buvo keturiasdešimt penki metai, pastatėm koplytstulpį, tada man ir  padovanojo šitą rankšluostį…“. Kaimui ji yra padovanojusi ir du užrašytos kaimo istorijos, pačios surinktų musteikiškių prisiminimų sąsiuvinius, kurie yra didelė vertybė.

Buvo paminėti visi, šventą Joninių dieną tragiškai ir amžinai palikę gimtąją Musteikos kaimo žemę, savo namus ir artimus, brangius žmones. Prisiminta, kad tądien išaušo gražus Joninių rytas. Kiekvienas jį pasitiko savaip – kas ruošėsi į mišką samanų, kas dalgį plakė Gudo šalin pasipjauti šieno. Po buities darbų musteikiškiai rengėsi į bažnyčią. Prieš pat vidurdienį kaimą užpuolė arklių kinkiniais atvažiavę ginkluoti vyrai. Dauguma kalbėjo rusiškai, bet buvo girdėti ir lietuviška šnekta. Kotovskio būrio raudonieji partizanai kaimo žmones iš trobų suvarė į kaimo vidurį prie Trijų kryžių ir suguldė. Tada iš minios rinko vyrus ir varė į Prano Tamulevičiaus namus. Devynis vyrus, išpjaustę kelnių sagas, surišę rankas, tyčiodamiesi varė per kaimą į kaimo pakraštį, kaip kaimo žmonės vadina, „ant Bogno“ ir sušaudė.  69 m. Averką Martyną, 19 m. Vytautą Gaidį, 21 m. kurčnebylį Joną Grigą, 26 m. mokytoją Karolį Ilkaitį, 43 m. Petrą Svirską, kuris bandė pabėgti ir buvo nušautas,  65 m. Joną Tamulevičių ir du jo sūnus – 26 m. Damą ir 14 m. Petrą, 75 m. Šimą Tamulevičių. Sužeistas 40 m. Vladas Tiškevičius sudegė savo pirkioje. Egzekucija tęsėsi visą dieną. Už kaimo stovintys sargybiniai sulaikė į kaimą grįžtančius vyrus, uždarė Petro Volungevičiaus vienkiemyje, išlaikė visą dieną, o vakare suklupdė ir sušaudė tris vyrus: 57 m. Miką Gaidį, 35 m. Miką Ilkevičių, 26 m. Petrą Gaidį. Kaimo žmonės po keleto tragedijos dienų miške rado nukankintą 41 m. Kostą Averką. Jis ėjo šienaut ir prieš Musteikos puolimą užėjo prie storosios pušies besiilsinčią visą I.Filinovo gaują.

Buvo prisiminti ir dar pieš tai buvo nušauti 40 m. Pranas Miškinis, 40 m. eigulys Juozas Valasinavičius, ant kelio rastas nušautas kaimo seniūnas Jokūbas Gaidys.

Tuščias kaimo sodybas baudėjai apiplėšė: išsivarė gyvulius, surinko drabužius, drobes, maistą, viską krovėsi į vežimus. Pabaigę plėšti, padegė kaimo cente buvusias Petro Svirsko, Miko Ilkevičiaus, Edvardo Sakavičiaus, Juozo Grikevičius, Jono Gaidžio sodybas. Nuo jų užsidegė ir kitos. Kitame kaimo gale sudegė Tiškevičiaus, Tamulevičiaus, Siaurusevičiaus sodybos.

Julija Kavaliauskienė pasakojo: ,, Tą rytą mama su tėvu už kaimo, kur buvo mūsų laukai, išvažiavo parvežti žolės, o grįžtant juos sulaikė. Juos laikė visą dieną, jie nežinojo, kas kaime darosi. Mano mama baisiausiai jaudinosi, nes mes su močiute buvom namuose. Kai pradėjo degti namai, mes iššliaužėm į pelkę. Kai vakare tėvą nušovė, mama pargrįžo, ieškojo manęs. Mes iš baimės neatsiliepėm, tupėjom pelkėj už namo… Prisimenu pagrindinius tėvelio principus: „Aš niekam nieko blogo nepadariau…“. Ačiū visiems, kurie padėjote išgyventi. Atmintis yra gyva. Kai grįžtu į kaimą per Jonines, vėl viskas atgyja… Nežinau, iš kur mano mama turėjo tiek stiprybės, kad pasisėmusi kibirą vandens, dar bėgo į namus ir iš pelenų ištraukė nesudegusį drobės rietimą, juodą skarą. Dar keletą metų po tragedijos eidama pro tą vietą, kur buvo įvykdyta egzekuzija, matydavau parudavusią žolę ir man atrodė, kad nužudytų žmonių kraujas sunkiasi iš žemės. Dėkoju, kad prisimenate ir pagerbiate žuvusiųjų atminimą. Šitie dori žmonės nebuvo niekuo kalti, jie tik norėjo dirbti savo žemę, auginti javus, grybauti, uogauti, maitinti savo šeimas. Sunkus tai buvo metas – Musteikos kaimas ėjo iš vienos okupacijos glėbio į kitą. Visada mes turėjome kovoti už savo būvį, bet išlaikėme lietuviškumą ir tautiškumą. Niekada nežinojom, kas ateis iš miško, negalėjom apginti net savo gyvulėlių, nes reikėjo I. Filinovo būrius pašerti. Likimo ironija – I. Filinovas po to ne vienerius metus Varėnoje dirbo rajkoopsąjungos pirmininku, sutikdavau jį mieste… Buvo toks laikas ir tokia praeitis, kuris prašyte prašosi neužmirštama, pagerbiama. Musteikos kaime prieškariu vykdavo labai gražios tautiškos šventės ir klojimo teatro vaidinimai. Bet po šios tragedijos kaimas nutilo, niekada nešvęsdavo Joninių. Siūlyčiau atgaivinti šitą tradiciją, juk tai prasminga, graži šventė. Širdy paslėpkime šitą skausmą ir  mokykimės iš naujo švęsti“.

Onutė Grigaitė pasidalino mamos prisiminimais: ,,Mano mamytė, tuomet dešimtmetė,  pasakojo, kad tą rytą ruošėsi ganyti karves, kai atėjo jų varyt prie trijų kryžių.  Buvo daug ašarų, versmo, bet niekas nesipriešino. Buvo numatyta, kad visus sudegins kluone. Bet moterys ir vaikai išsiprašė.  Jei būtų pasipriešinę, būtų sudeginę visą kaimą.’’. Ji sakė, kad seniausi kaimo žmonės ir dabar prisimena, koks siaubas ir nežinomybė tragedijos dieną ir po jos tvyrojo kaime. Žuvusiųjų nebuvo net kur pašarvoti, nes namai buvo pelenais pavirtę, tad šarvojo išlikusiose pirkiose po keletą. Kaip šiandien jie atsimena ilgą ir graudžią keturiolikos vežimų su karstais procesiją, kuri iš Musteikos kaimo lėtai, per rugių laukus, per vasarojų su garsiausiomis kitus kaimus pasiekusiomis našlių ir našlaičių raudomis važiavo į Kabelių bažnyčią ir kapines.

Jautrių prisiminimų popietėje dalyvavęs karys, pokario rezistencinės kovos ir pasipriešinimo istorijos tyrinėtojas Ernestas Kuckailis pažymėjo, jog dramatišką Musteikos kaimo istoriją ir musteikiškių kovas dėl laisvės  liudija ir dabar sodybose atrandami to laikmečio artefaktai.

Nei prieš aštuoniasdešimt metų, nei dabar Musteikos kaimo žmonės nesupranta ir nežino, už ką ir kodėl buvo nužudyti nekalti nuošalaus kaimo vyrai, sudegintos sodybos. Šiam klausimui atsakymo nėra. Musteikiškiai apgailestauja, kad sovietiniais laikais ši tragedija buvo nutylima. Net patys aukų artimieji bijojo apie tai pasakoti, kad nesulauktų keršto. Per tą laiką, deja, į Amžinybę iškeliavo beveik visi  tų dienų įvykių liudininkai. Kaimo žmonės sako, kad tie nužudyti vyrai – jų seneliai, tėvai, broliai, kaimynai – visada gyvi atmintyje, jie nematomi sugrįžta drauge pabūti į tą vietą, kur buvo nekaltai nužudyti… Gera matyti, kad iki šiol musteikiškių atmintis ir pagarba žuvusiems neišblėso, kad ir jaunoji kaimo karta bei naujai besikuriantys gyventojai pagarbiai laikosi kaimo tradicijų. Kad minėjimo dieną visi susirinko pasimelsti ir atminti. Kad galėjo dalintis gerumu. Ir kalbėti apie kaimo praeitį, kuri visiems yra vienodai skaudi.