Prisiminus nepaprastą muziką Joną Šukį… (video)

Danielius.net rašė:

Muzikos mokytojas, poetas, kompozitorius, dainininkas Jonas Šukys yra įdomus ir įžvalgus pašnekovas. Jis žmones moka išklausyti ir duoti tinkamų savo gyvenimu išbandytų patarimų. Nors jam 72 metai, jo atmintis nei kiek nesuprastėjusi, tokios reiktų pavydėti bet kuriam jaunuoliui. J.Šukys gimė 1938 m. Naujamiestyje, Panevėžio rajone(kaip jis pats sako, yra dalinai laimingas, kad tais pačiais metais yra gimęs ir garsus rusų dainininkas Vladimiras Vysockis). Jo vaikystė, kaip ir visų kitų vaikų, praėjo linksmai ir nerūpestingai, laisvalaikiu ilgaskverniai kiemo padaužos vieni kitiems sudėliodavo juokingus ketureilius ir garsiai kaip gandrai kleketuodavo: „Jonas ponas kapitonas, utėlių klebonas!”, Jonas gi tai pačiai Aldonai atšaudavo: „Alda kabalda važiavo su gelda“ ir pan. Jonas pirmuosius ženklesnius kūrybinius laimėjimus pasiekė 1956 m.besimokydamas Panevėžio pedagoginėje mokykloje. Tuometinis jo auklėtojas Vytautas Vilkončius(šiandien visuomenėje gerai žinomo Laimio Vilkončiaus tėvas) pasiūlė J.Šukiui irgi ką nors produktyvaus sukurti. Jaunuolis pasiėmęs Skinkio eilėraštį „Tėvynės platumos“ sukūrė jam muziką. V.Vilkončius dar truputį pakoregavęs šį darbą, netrukus išleido tai viešumon; jų dainų ir šokio ansamblis tą dainą įtraukė į savo repertuarą ir plačiai visur dainuodavo. Jonas 1966 m., pabaigęs pedagoginį institutą, pradėjo dirbti muzikos mokytoju vienoje Panevėžio vidurinėje mokykloje. Jau tada pasijautė, kad jaunimui reikia naujų estradinių dainų, nes taip ir atrodė, kad jaunos širdys tik ir tetrokšta muzikinės laisvės. Todėl tik ką įsidarbinęs mokytojas išmoko groti gitara, o jo sukurtos lyriškos dainos palaipsniui pradėjo užpildyti ten buvusią meninę tuštumą. Dievo keliai nežinomi, žmonių tikriausiai taip pat. 1977  m. J. Šukys besilankydamas Tolkūnų turistinėje stovykloje sutiko seną savo mokslų draugą a.a. Juozą Smilinską, kuris paragino (ten taip pat buvusį) Alytaus 7-osios vid.mokyklos  direktorių Vytautą Mockevičių prikalbinti muzikos entuziastą Joną Šukį atvykti dirbti pas juos į Alytų. Žodinis susitarimas labai greitai virto realybe, 39 metų aukštaitis muzikas atvyko lavinti jaunųjų dzūkų balsų. Ir tai jis labai produktyviai Alytaus mokyklose darė iki 2002 m., kol išėjo į pensiją. Tačiau ir tada dar nesiilsėjo kaip kiti; dar penketą metų dirbo Lazdijų muzikos mokykloje. Jonas Šukys užaugo senoje Tarybų Sąjungos kultūros lopšyje,(galbūt pasakysit ir kas iš to?),bei  išėjo didelę pilnavertę menų mokyklos pamoką. Jis to visiškai nesikrato, kaip kiti šio meto garsūs politikieriai, nors tada jie ir gavo profesūros skambius vardus. Šiandien Jonui rusų senieji kino filmai vistiek labiau patinka nei dabartiniai „bojevykai“. Tokie rusų aktoriai kaip Šukšinas, Tichonovas, Uljanovas šiandien kaip ir nereikalingais tapo. Daugelis jų sukurtus vaidmenis lyg ir paniekino, anuliavo. Nevertėtų viso to taip greitai užmiršti… Jam taip ir liko nepriimtina Valentino- įsimylėjėlių diena, bebaigianti užgošti mūsų valstybės Vasario 16-osios reikšmę ir svarbą. Pasak jo, atneštos svetimų kultūrų tradicijos užslopino mūsų senąsias senolių taip puoselėtas tautos vertybes(pavyzdžiui kas iš to Helovyno?). Šiuo metu Jonas vis kuria toliau eilėraščius ir muziką. Visa tai neužslėpta. Jis yra išleidęs 15 knygų. Prie leidinių išleidimo labai prisidėjo Vytautas Zambacevičius. Dėkui jam už tai. Jonas Šukys nuo 1998 m. dalyvauja Alytaus krašto rašytojų sąjungos „Tėkmė“ veikloje, kur visi kartu aptaria gyvenimiškus džiaugsmus ir netektis, kuria  ateities planus. O Jonas į šią draugiją įsiliejo ne tuščiomis, įnešė didelį kraitį eilėraščių bei pačio atliekamų daug gražių dainų. Išsiskiriant tarpdury su Jonu Šukiu, paklausiau: “Kokie yra jo likę neįgyvendinti siekiai?” Atsakymas buvo mįslingas ir daugiareikšmis: “Norisi dar pagyventi, juk gyvenimas yra tikrai gražus, visa kita ateis savaime…” 

Deja, praėjus gal tik porai metų po šio pokalbio, Jonas Šukys mirė…