Psichikos sveikatos dieną pokalbis su psichologe Romalda Stasioniene

Spalio 10-oji  – psichikos sveikatos diena. Tikriausiai daug kam kyla klausimas, kodėl ji minima? Tam, kad prisimintume, pagalvotume apie psichinės sveikatos, jos stiprinimo bei puoselėjimo svarbą. 

Deja, vis dar nemenka visuomenės dalis linkusi neliesti psichinės sveikatos puoselėjimo temų, tikėdamasi, kad rūpesčiai ir negalavimai išsispręs savaime, drauge būgštaudama, kad pripažinusi psichines, psichologines problemas pasirodys silpna. 

Tenka pripažinti, kad įtampa, pernelyg greitas gyvenimo tempas, patirtos nuoskaudos, žalingi įpročiai iš pusiausvyros išveda ne vieną šiuolaikinį žmogų. Į namus parsinešti rūpesčiai, įtampos bei netinkami jų slopinimo būdai gali pakenkti santykiams šeimoje bei šeimos narių, tame tarpe ir vaikų gerai psichinei savijautai. Ką daryti, kad tai netaptų šių dienų „rykšte“ kalbamės su psichologe Romalda Stasioniene. 

Save Romalda apibūdina, kaip žmogų, tiek darbe, tiek gyvenime besivadovaujantį humanistinėmis vertybėmis. Dirbdama priklausomybių reabilitacinėje bendruomenėje ji padėjo ne vienam priklausomybių kamuojamam žmogui pasukti blaivybės keliu. 

Taip pat ji yra prevencinės programos „Mokykla tėvams ir auklėtojams“, kurios tikslas, ugdant tėvus, apsaugoti vaikus nuo žalingo elgesio, sertifikuota mokytoja, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulnes) praktikų mokytoja, Motyvuojančio pokalbio (motivational interviewing (toliau – MI) trenerė ir tarptautinio MI trenerių tinklo narė. 

Dirbdama Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliojoje komandoje (toliau – mobilioji komanda) psichologe, kartu su kolegomis konsultuoja šeimas atsidūrusias krizinėje situacijoje, siekia suprasti šeimai kylančius sunkumus ir motyvuoti pokyčiams, kad vaikams būtų saugu augti šeimoje.

– Romalda, jūsų nuomone, kas yra šeimos psichinė sveikata ir kaip tai gali įtakoti vaikų, augančių šeimoje savijautą?

– Mums labiau įprasta kalbėti apie asmens psichinę sveikatą, kurią galima apibūdinti, kaip asmenybės vidinę darną, paprastai kalbant, kai žmogus yra taikoje su savimi. 

Tačiau, jei kalbame apie šeimą, turime suprasti, kad šeima yra hierarchinė sistema, kurioje šeimos nariai sąveikauja tarpusavyje ir daro įtaką vieni kitiems. Ši sistema sveika, jeigu ji gerai funkcionuoja. Šeimos psichinę sveikatą galima apibūdinti, kaip santykių darną, kai kiekvienas šeimos narys jaučiasi priklausantis šeimai, yra mylimas, kai joje yra aiškios ribos, taisyklės, vaidmenys, kai šeimoje yra veiksminga hierarchija – tėvai geba taikyti veiksmingas priemones užtikrindami šeimos stabilumą. Tokioje šeimoje, vaikai jaučiasi saugūs, jų psichologiniai poreikiai (ne įgeidžiai) yra tenkinami, vaikai jaučiasi mylimi. 

–  Kokie veiksniai neigiamai įtakoja šeimos santykių darną? Ir kaip pasiekti teigiamų pokyčių, kad darna sugrįžtų į namus? 

–  Galiu paminėti keletą dalykų, kuriuos pastebiu disfunkcinėse šeimose. Pastaruoju metu susiduriame su atvejais, kai tėvai šeimoje pernelyg nuolaidžiauja savo vaikams. O vėliau patys tampa tokio savo auklėjimo įkaitais. 

Galbūt patys vaikystėje nepatyrę tėvų šilumos, suaugusieji stengiasi „nusipelnyti“ vaikų  meilės, bijo būti „blogi“, bijo atstūmimo, nes tuomet vėl susidurtų su vaikystėje išgyventu skausmu. Vaikams nėra nubrėžiamos aiškios ribos, suteikiama daug galios, atsakomybės už šeimos sprendimus. Tokiu atveju nėra užtikrinami vaiko saugumo poreikiai, vaikai netenka atramos savo tėvuose, jie nesuvokia ir negerbia kitų žmonių ribų. Sava šeima vaikui yra pasaulio modelis. Jie tiki, kad jiems viskas leistina ir tuomet jie patiria sunkumus susidūrę su jiems keliamais reikalavimais sociume.

Viena dažniausių problemų šeimoje yra tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu. Ne tik pats alkoholio vartojimo faktas ar tėvų blogas pavyzdys daro neigiamą įtaką vaikams. Tėvai kartais teisinasi, kad prie vaikų negeria. Vadinasi, tuo laiku kai geria tėvai nepasiekiami savo vaikams, jie negali stebėti ir atliepti vaikų poreikiams. Tokioje šeimoje vyrauja chaosas, nėra nuoseklios hierarchijos, taisyklių, reikalavimų, jos keičiasi priklausomai tuo to, ar tai tėvų blaivaus gyvenimo periodas ar „užgėrimo“. Vaikai išgyvena nesaugumo jausmą, nes gyvena neprognozuojamoje aplinkoje. Taip pat pasikeičia vaidmenys šeimoje, dažnai vyresni vaikai prisiima tėvų vaidmenis ir atsakomybę, jie rūpinasi jaunesniais ir netgi, savo tėvais. Piktnaudžiaujantys alkoholiu tėvai ilgainiui praranda emocinį stabilumą, tampa impulsyvūs, kas sąlygoja konfliktus arba jie tampa depresiški. Kartais emocijos išliejamos ant vaiko, kuris tampa atpirkimo ožiu. 

Kartais vaikai išgyvena stingdančią baimę, kai tėvai grasina nusižudyti. Santykiuose vyrauja manipuliacijos, fizinis ir psichologinis smurtas. Vaikai tampa tarsi buferiu, kuris stengiasi suminkštinti šeimoje kylantį disbalansą. Problema dažnai slepiama nuo aplinkinių, vaikai gali jausti gėdą ir dėl tos priežasties niekam nepasakoja apie savo išgyvenimus. 

Tokioje šeimoje vaikai išmoksta 3 taisykles: „Nekalbėk, Netikėk ir Nejausk“.

Dažnai su tokiomis šeimomis ne vienerius metus dirba socialinės tarnybos, vyksta atvejo vadyba, joms duodami įpareigojimai, jos kontroliuojamos socialinių darbuotojų, stengiamasi tarsi pagauti, atskleisti jų melą, apeliuojama į tėviškus jausmus, sąžinę.

Koks būna tėvų atsakas? Stiprėja gynybiškumas, neigimas, jie randa šimtus pasiteisinimų, išorinės motyvacijos vedini tėvai dėl pliuso nueina į tėvystės kursus, gal net kartą apsilanko pas psichologą ir vaiką pas psichologą nuveda, kad pastarasis „pataisytų“ atžalą, tačiau nesuvokia savo vaidmens vaiko emocijų ar elgesio problemų atsiradime. 

Tokioje šeimoje sunku pasiekti pokyčių, kol nėra sužadinama vidinė motyvacija keistis. Vienas  svarbiausių mobilios komandos uždavinių – motyvuoti šeimą spręsti problemas, o vienas iš būdų – motyvuojantis pokalbis. 

– Kokiais atvejais gali būti taikomas motyvuojantis pokalbis ir kas tai yra? 

Motyvuojantis pokalbis yra būdas prieiti prie problemos iš kitos pusės. Nesiekiant keisti žmogaus elgesį, o sužadinti jo motyvaciją, norą ir vidinius resursus, reikalingus pokyčiams. Motyvuojančio pokalbio metodas remiasi idėja, kad kiekvienas žmogus turi tendenciją augimui ir yra motyvuotas siekti vidinės darnos, tik jį reikia paskatinti įsisąmoninti savo vertybes ir prieštarą tarp savo poelgių ir vertybių, padėti atrasti jam vidinius resursus tiems pokyčiams pasiekti ir padėti jam susidoroti su kylančiais sunkumais. 

Visa atsakomybė ir galimybės keistis priklauso tik nuo paties žmogaus. Motyvuojantis pokalbis yra pokalbis tarp lygiaverčių pašnekovų. Žmogus bus linkęs atsiskleisti, kai jis jausis priimtas, suprastas ir galės pats tyrinėti savo prieštaravimus, atrasti priežastis, kodėl nori keistis ir būdus, kaip tai padaryti. 

Mes specialistai, dažnai jaučiame spaudimą, kad turime kažkaip pakeisti žmogų ir mums būdingas impulsas, refleksas, noras pataisyti kitą žmogų. Tokiu būdu mes save statome į eksperto poziciją, kas prieštarauja partnerystės principui. Konsultantui, savo darbe taikančiam motyvuojantį pokalbį, svarbu atpažinti savyje kylantį šį impulsą ir nepasiduoti jam. Deja, Lietuvoje negausu specialistų taikančių motyvuojančio pokalbio principus.

Motyvuojantis pokalbis pradėtas taikyti siekiant spręsti priklausomybių problemas. 1991 metais William Milleris ir Stephen Rollnick detaliai aprašė pagrindinius šio metodo teiginius. Metodo veiksmingumas patvirtintas daugelio tyrimų metu. Šiuo metu pasaulyje plačiai taikomas motyvuojantis pokalbis sveikatos apsaugos sistemoje, kai dėl tam tikrų susirgimų žmogus turi keisti gyvenimo būdą, darbe su linkusiais nusikalsti asmenimis, darbe su paaugliais, siekiant paskatinti pozityvų elgesį, stiprinant mokymosi motyvaciją, apsisprendžiant dėl profesijos, sprendžiant socialines problemas, organizacijose, siekiant ugdyti darbuotojų potencialą, lyderystę, karjeros konsultavimo ir kitose srityse, kuriose susiduriama su dvejonėmis. Motyvuojančiame pokalbyje siekiama, kad žmogus išspręstų šias dvejones pasirinkdamas jo gilumines vertybes atitinkantį sprendimą.

– Ar galima taikyti šį metodą sprendžiant vaikų problemas? Kaip tai galėtų padėti šeimai?

– Motyvuojantis pokalbis, kaip metodas, visgi, reikalauja tam tikro kliento sąmoningumo. Todėl praktikoje daugiau taikomas dirbant su paaugliais. 

Bet savo pačios nuostabai atradau, kad motyvuojantis pokalbis, kaip intervencijos būdas turi daug sąsajų su pozityvaus auklėjimo būdais. Programoje „Mokykla tėvams ir auklėtojams“ mes mokomės, kaip paskatinti vaiką bendradarbiauti, kaip sužadinti jo vidinę motyvaciją mums padėti namuose, kaip ugdyti savarankiškumą, pasitikėjimą savo jėgomis, kaip spręsti problemas. Vaikams iš esmės būdingas siekis būti geru ir mes turime jam padėti. 

Auklėjime, kaip ir motyvuojančiam pokalbyje mes vengiam įsitraukti vaiką į jėgos žaidimus. Vaikas, kurį tik išorinėmis motyvavimo priemonėmis priversime elgtis tinkamai, taip nesielgs, kai nebus spaudimo arba atlygio, gal net elgsis priešingai, gindamas savo autonomiją. Pozityvių auklėjimo būdų, kurie apima ir motyvavimą, taikymas yra geriausia prevencija nuo galimų vėlesnių problemų santykiuose su vaikais.

–  O kaip su, liaudyje vadinamais, sunkaus elgesio paaugliais? Kas galėtų paskatinti teigiamus pokyčius jų elgsenoje? 

– Paauglystė – tai toks amžiaus tarpsnis, kai vaiko elgesiui įtaką daro daug veiksnių. Tai gali būti netinkamo auklėjimo šeimoje padarinys ar destruktyvių šeimos santykių pasėka, vaiko atstūmimo, nesprendžiamų vaikystėje kylančių emocijų ir elgesio sutrikimų rezultatas. Paauglys gali ieškoti aplinkos, kuri jį priimtų tokį, koks yra. Tokiu būdu jis gali patekti į asocialią aplinką. Vardan to, kad nauja „šeima“ jo neatstumtų jis padarys bet ką. 

Tam, kad keistųsi netinkamas paauglio elgesys, reikia suprasti tokio elgesio motyvus, svarbu, kad į pagalbą įsitrauktų ir būtų pasirengusi keistis visa šeima. Vargu, ar pavyks pasiekti pokyčius, jei tėvai neprisiims atsakomybės, viskuo kaltins paauglį ir norės, kad psichologas, tiesiog, imtų ir pataisytų vaiką. Tai skatins tik priešpriešą. Itin sunkiais atvejais, kai toks elgesys susijęs su psichikos sutrikimais, psichotropinių medžiagų vartojimu gali prireikti gydymo, struktūruotos aplinkos, aiškių taisyklių, susitarimų, pasekmių taikymo už susitarimų nesilaikymą, psichoterapijos.

– Kokie motyvuojančio pokalbio privalumai, lyginant su kitais motyvacinės psichologijos principais?

– Tyrimai rodo, kad pagrindinis motyvuojančio pokalbio privalumas – tai  pokyčių ilgalaikiškumas. Be abejo, rezultatai nepasiekiami per vieną susitikimą, tai reikalauja laiko, kantrybės, kartais kartu su konsultuojamuoju reikia pereiti per atkryčius.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 

prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius