Punios bibliotekininkė Irena Kaškonienė – „Bibliotekininkas, visų pirma, turi būti tolerantiškas ir komunikabilus, gebėti bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis“

Bibliotekoje 36-rių metų patirtį turinti Irena suspėja visur – 32 metus dėstė matematiką, mezgė riešines, šoko moterų linijinių šokių grupėje „Deivita“. Iki šių dienų moteris išlikusi „kieta“ – studijuoja „Kristaus misijos“ baptistų bažnyčios Biblijos institute ir viena koja vadovauja Puniai, ji – šio krašto seniūnaitė. Jūsų teismui ARSVB Punios filialo vyresn. bibliotekininkė Irena Kaškonienė.

– Papasakokite, kaip atsitiko, kad nuo matematikos mokytojo profesijos peršokote į bibliotekininko kėdę? Kas lėmė profesijos pasikeitimą?

–Iš tiesų, tai profesijos pasikeitimo, galima sakyti, nebuvo, nes šios abi profesijos ėjo lygia greta. Nors Vilniaus universitete įgijau matematiko specialybę, vien tik matematikos mokytoja dirbau tik vienerius metus, o nuo antrų mokslo metų gavau 0,5 etato mokyklos bibliotekoje. Kadangi neturėjau bibliotekininko išsilavinimo, tai teko Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute lankyti mokyklų bibliotekininkų kursus, laikyti įskaitas. Taigi bibliotekininko karjera tęsiasi jau 36 metus, o matematikos mokytoja dirbau 32 metus, iki 2017 m.

– Ar esate laiminga pasirinkusi bibliotekininko kryptį?

–Taip, esu visiškai patenkinta šiuo darbu. Patinka bendrauti su žmonėmis, ypač su vaikais, taip pat užtenka laiko pabūti ir vienumoje, nes tikrai būna dienų, kai į biblioteką užsuka nedaug lankytojų.

– Kokiomis savybėmis ir gebėjimais turi pasižymėti žmogus, pasirinkęs šį karjeros kelią?

–Manau, kad be profesinių gebėjimų, bibliotekininkas, visų pirma, turi būti tolerantiškas ir komunikabilus, gebėti bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Taip pat labai svarbu atsakingumas, kruopštumas bei kūrybingumas, noras mokytis ir tobulėt.

– Ar šių dienų kontekste biblioteka yra vienintelė kultūros erdvė Jūsų seniūnijoje?

–Ne, seniūnijoje yra kultūros skyrius, kuriame dirba šaunūs darbuotojai Gintautas Šmitas ir Laimutė Žūsinienė. Esame bendra komanda, padedame vieni kitiems organizuojant renginius.

–2016 m buvote apdovanota kultūros premija. Papasakokite, ar jautėtės įvertinta, kokios emocijos vyravo?

–Yra toks posakis „Tai buvo seniai ir neprauda (netiesa)“. Sunku prisiminti tada vyravusias emocijas, ko gero, jaudinausi. Ir, žinoma, jaučiausi įvertinta ir gal netgi pervertinta, nes pačiai visada atrodo, kad nieko „stebuklingo“ aš nenuveikiau.

– Kaip atrodo bibliotekininko diena?

–Tos dienos ir panašios, ir skirtingos, priklauso nuo to, ar reikia ruoštis renginiui, ar vyksta popietė vaikams, ar tai eilinė diena. O kartais ta eilinė diena tampa net labai ne eilinė, kai gauni laišką ar apsilanko svečiai iš užsienio, kurie domisi savo protėvių, kilusių iš Punios krašto, istorija, ir tenka ieškoti informacijos turimose knygose, internete, skambinti vyresnio amžiaus gyventojams, kurie, tavo manymu, galėtų žinoti kažką naudingo.

Vasarą į Punią atvyksta daug turistų, kai kurie užsuka ir į biblioteką. Tenka pabūti „informacijos centru“, papasakoti, ką galima pamatyti mūsų ar gretimose seniūnijose.

–Vietiniai pakuždėjo, kad esate Punios seniūnijos seniūnaitė. Kokias funkcijas atlieka seniūnaičiai, kuo jie naudingi visuomenei?

–Jei pažiūrėtume į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, tai ten surašyta gana daug seniūnaičio teisių ir pareigų. Kai kurios iš jų netgi dubliuojasi su mano tiesioginėmis, t.y. bibliotekininkės pareigomis, pavyzdžiui: organizuoti sveikatinimo, kultūros ir sporto renginius ir juose dalyvauti, prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją, rūpintis aplinkos apsauga ir pan. Ko gero, labiausiai ir prisidedu šiose veiklose. Nemažai metų teko dalyvauti komisijoje svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo. Tai tokios tos ir funkcijos, manau, kad seniūnaičiai labai reikalingi kiekvienai seniūnijai.

–Na, o dabar apie laisvą laiką. Kokių turite laisvalaikio pomėgių? Gal rašote poeziją, dainuojate, o gal esate bendruomenės narė?

–Laisvalaikio pomėgių turiu įvairių, jie su laiku ir metais keičiasi. Nuo jaunystės gana daug megzdavau, nes sovietiniais laikais nebuvo didelio drabužių pasirinkimo, o ir už ką pirkti nelabai buvo. Prasidėjus atgimimo laikams „atgimė“ riešinės – išmokau jas megzti. Pati dalyvavau Punios etnografiniame ansamblyje „Levandra“ ir daugelis moterų taip pat norėjo jas turėti prie tautinių darbužių. Tad mezgiau ne tik sau, bet ir už atlygį, ir kaip dovanas. Keletą metų šokau moterų linijinių šokių grupėje „Deivita“.

Be abejo, nuo vaikystės mėgstu skaityti knygas (teko ir po antklode su žibintuvėliu skaityti, kai tėvai liepdavo miegot). Pastaruoju metu dažniausiai renkuosi istorinius romanus ir krikščionišką literatūrą, nes jau porą metų studijuoju Kauno „Kristaus misijos“ baptistų bažnyčios Biblijos institute.

Esu ir Punios visuomeninės organizacijos „Punios ainiai“ narė, prisidedu prie bendruomenės renginių organizavimo ir viešinimo, administruoju bendruomenės „Facebook“ puslapį.

– Jūsų palinkėjimas kolegoms bibliotekininkams.

– Palinkėsiu tradiciškai – sveikatos, optimizmo ir tikėjimo, entuziazmo bei naujų idėjų ir, žinoma, daug smalsių, geranoriškų skaitytojų!

Ačiū už pokalbį.

Parengė ARSVB vaizdinės informacijos

rengimo darbuotoja Auksė Čyžiūtė