Saulėgrąžos prie Kančėnų Svetaus…
- Alytaus rajono savivaldybė
danieliusnet
- 0
- 136 minutes read
Dar pavasarį, rengiant projektą Lietuvos kultūros tarybai „Keliaujanti fotografijų paroda „Virsti šviesa – – -“. Onei Baliukonei atminti“, kaimo gyventojai buvo kviečiami savo valdose pasodinti saulėgrąžų… Kad rudenėjant būtų kuo daugiau šviesos! Ir kad „tūkstančiai džiaugsmingų žemės saulių” mums primintų ją – Dzūkijos krašto dukrą – taip troškusią tapti šviesa: „Lengvai lyg saulėgrąžos žiedą likimą paliesti –/Ir virsti šviesa – – – “, – rašė poetė.
Likimas lėmė, kad „vieta gimti ir augti man buvo padovanota tarp šnekių ir atlapaširdžių dzūkų Alytaus rajono Kančėnų kaime. Ten ir nūnai prie pat mūsų sodybvietės esančiose kapinaitėse – o, kokie aukšti spindulingi kryžiai čia kadaise stiebėsi padangėn, pakeldami , nuskaidrindami ir seno, ir mažo sielą! – ilsisi visa Baliukonįų giminė (<…>). Čia prieš dešimtmetį amžinojo poilsio atgulė ir mano Tėvelis, prisiekęs žvejys, bitininkas, statybininkas, (<…>) Iš didmiesčio blokinių „rūmų” netrukus vėl grįžęs NAMO, netoli numylėtųjų Niedulio ir Svetaus ežerų, prie savo didelio sodo, iš kurio belikę keletas apdžiūvusių ir sulaukėjusių obelų.
O aš iki šiol atsimenu daugybės rūšių obuolių ir ypač džiovintų slyvų skonį. Kaip ir nepakartojamą laukinių kriaušaičių aromatą. Mat netoliese – „mūsų žemėje” – kasmet žydėjo ir mezgė keturios be galo senos ir kuplios kriaušės, nustebusioms vaiko akims pridengiančios ir atveriančios tokį gilų mėlyną dangų, kokio niekur daugiau regėti neteko. Jų gaiviame kvepiančiame prieglobstyje, apsupta sodraus it vargonai kamanių ir bičių dūzgesio, dar žaidžiau savo vaikiškus žaidimus, o štai milžiniškos šimtametės Kančėnų liepos, kurion suskrisdavo „pasitarti” visos to krašto raganos (viena, sako, atlėkdavusi net iš Kijevo!), gimusi jau neaptikau.
Tad ką iš tenai išsinešiau, kokį paveldėjau ne vienos kartos pastangomis sukrautą lobį? Pirmiausia – nenugalimą šviesos – tos andai išeinant už kalno degusios? – ilgesį…“ (O. Baliukonė. Ant sapnų tilto: [esė].- Vilnius: Alma littera, 2003, p. 19- 23)
Šviesos ilgesys lydės Onę Baliukonę visą gyvenimą, atsispindės jos kūryboje, dažnai susitapatins su kilimu, veržimusi į Saulę… šviesių erčių, erdvių paieškomis. „Rašau ne laiškus, ne eilėraščius – skinu / Anų naktų saulėgrąžas blakstienomis įsaulintom…“ Rašydama apie dramatiškus dalykus, nelengvą žemišką savo būtį (buitį), likimo smūgius ir išbandymus jos šviesa įgaus vis daugiau naujų išraiškų…
„O buvo tik šuolis per prarają. (Jie manė, kad šokis.)
Tik veidu į duobę žarijų. Bet nieko. Šypsokis.
Tai ką su keistu, nesuvaldomu mano žydėjimu veiksi?
Nes aš – tos vėlyvos saulėgrąžos tavo paveiksluose.“
Vienos įstabiausių saulėgrąžų šiais metais užaugo šalia numylėtojo Svetaus, visai netoli nuo vienišėjančios Baliukonių sodybvietės. Atsiliepdami į projekto kūrybinę iniciatyvą jas užaugino Laimutė ir Romutis Lubauskai. Fotografijų autorius Romutis Lubauskas. Net ir tada, kai taps „saulėgrąžų laukai juodi ir nykūs“, išliks šviesioji tamsos pusė… Ačiū visiems prisimenantiems.
Rita Mikuckienė
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
vyresn. bibliotekininkė
https://www.alytus.rvb.lt/?p=32941
.jpg)
.jpg)
