Sekminės – ką apie jas žinome?

Sekminės – krikščionių šventė, žyminti Šventosios Dvasios nužengimą į žemę.
Šis įvykis aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų knygos 2-ajame skyriuje.

Manoma, kad iki Sekminių Šventoji Dvasia buvo suteikiama tik išrinktiems Dievo žmonėms – pranašams, karaliams ir kitiems pateptiesiems. Tačiau nuo Sekminių dienos Šventoji Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame, tampanti vidine jų gyvenimo dalimi.

Tradicijos Lietuvoje

Senosios baltų religijos kontekste Sekminės sutampa su beržų garbinimo švente, švenčiama septintą savaitę po Velykų. Ši šventė yra glaudžiai susijusi su gamtos ciklais, augmenija ir gyvulija.

Gegužės–birželio mėnesiais, kai gamta jau būna sužaliavusi, senovės lietuviai švęsdavo augimo ir derliaus pradžios šventę. Tikėta, kad tai – gamtai itin svarbus laikotarpis: augalai žydi, mezgasi vaisiai, todėl jiems reikalinga apsauga ir palankios sąlygos. Dėl šios priežasties Sekminių apeigos buvo skirtos vegetacinių galių pažadinimui bei derliaus sėkmei užtikrinti.

Svarbiausi papročiai:

• Žmonės lankydavo javus, giedodavo specialias dainas, kad apgintų pasėlius nuo ligų ar blogio.
• Laukuose būdavo rengiamos vaišės – sambariai, skirtos žemei pagerbti ir dėkoti.
• Tikėta, kad apeinant laukus jie yra tarsi pašventinami.

Beržo reikšmė:
Ypatingas dėmesys skiriamas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime buvo laikomi gyvūnijos ir žmonių protėviais.
Beržas simbolizavo gamtos cikliškumą – gimimą, mirtį ir atgimimą. Jo forma – šaknys, kamienas, šakos – atspindėjo visatos sandarą: požemį, žemę ir dangų.

Todėl per Sekmines:

• Namai ir kiemai buvo puošiami sužaliavusiais berželiais.
• Karvės buvo vainikuojamos beržų vainikais, tikintis, kad duos daugiau pieno.
• Piemenys, už karvių puošimą, būdavo vaišinami vadinamosiomis „melstuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu.
• Vėliau jie rengdavo savo šventę – piemenų pautienę.