Šilinių dzūkų grybavimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą (foto)

Rūta Averkienė

Vilniaus
rotušėje vyko Nematerialaus kultūros paveldo vertybių paskelbimo iškilmės.

Jau
ketvirtus metus gražia tradicija tapusioje ceremonijoje pagerbti
Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių puoselėtojai. Šiemet į
Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašyta Šilinių dzūkų
grybavimo tradicija. Į šį sąvadą įrašomos unikaliausios Lietuvos kultūros
vertybės. Tai liudijantį sertifikatą Dzūkijos
nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriui Eimučiui
Gudelevičiui įteikė LR kultūros ministras Simonas Kairys.

Varėnos
rajono savivaldybės meras Algis Kašėta dzūkiškai padėkojo visiems, kurie
prisidėjo, kad per amžius apie grybavimą sukauptos žinios,
susiformavusios tradicijos, iš kartos į kartą perduodama patirtis būtų
aprašyta, įamžinta, įvertinta ir neišnyks. „Varėnos rajono herbas yra
bitukė ir grikių žiedai. Bet Lietuvon visi žino, kad Varėnos rajonas yra grybų
kraštas. „Nor mum, dzūkam vaikams, neikiek nebuvo smagu grybauc, ba reikėdavo
anksti kelcis.  Bet užaugį savo vaikus grybauc
visciek išmokinom. Nuog seno yra tokis posakis, kad visais čėsais šilų
dzūkus miškas rangė ir maitino. Anksciau nebuvo nei vieno, katris būt nemokėjis
grybauc ir uogauc, kiekvienas turėjo savo grybijas ir niekam jų neišduodavo, ba
ca buvo pagrindinis mūs protėvių pragyvenimo šalcinis. O kiek dainų ir
visokiausių pasakojimų apie grybavimų ir uogavimų sudėta! “.

Meras kultūros ministrui įteikė pintinėlę šviežių voveraičių, o Dzūkijos
nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos atstovams
– pintinėlę biskvitinių baravykų.

Ministras S. Kairys sakė, jog su malonumu dar nuo vaikystės atsimena, kaip
smagu būdavo Dzūkijos miškuose pagrybaut.

DNP direktorius Eimutis Gudelevičius, dėkodamas už įvertinimą, ministrui
įteikė džiovintų baravykų „karolius“.

DNP specialistė Dalia Blažulionytė sakė, kad dzūkams grybavimas yra ir
santykio su mišku pajutimas. Ji trumpai papasakojo, kad Lietuvoje grybaujama visur, bet šilų
Dzūkijoje grybavimas virto kompleksine ir išskirtine tradicija. Tradicija
siekia laikus, kai šiuose kraštuose pasirodė pirmieji Lietuvos gyventojai.
Istoriniuose šaltiniuose grybus valgantys lietuviai minimi jau XIV a., o XIX a.
nutiesus geležinkelį per Marcinkonių kaimą, šilų kaimai išskiriami dėl
grybingumo, jau tada pabrėžiama, kad vietiniai pragyvena iš grybų pardavimo.
Gamtinė aplinka lėmė, kad ši su ekonomine nauda susijusi tradicija virto svaria
kultūros dalimi, persmelkiančia žmonių pasaulėjautą. Šilų Dzūkijoje grybai bei
grybavimas įgijo įvairių dvasinės kultūros formų (papročiai, tikėjimai,
dainuojamoji ir pasakojamoji tautosaka), kurios nėra tokios dažnos ir taip
stipriai išreikštos likusioje Lietuvos dalyje. Tik čia statytos specialiai
grybams džiovinti skirtos žeminės, dzūkai grybauja su balaninėm kašelėm, o
seniau ir su 100 kilogramų lepeškų talpinančiais kašikais ar net visais
vežimais. Ypatingas vaidmuo čia skiriamas vertingiausiems grybams – baravykams,
šilų dzūkai juos ir vadina bendriniu žodžiu ,,grybas“.

                      Linksmą dzūkišką dainą
apie grybus ir uogas padainavo marcinkoniškė Zita Kibirkštienė.

                      Parko etnografas Jonas
Bajorūnas šmaikščiai papasakojo, kad šauniausia Marcinkonių grybautoja Rožė Pačkauskienė,
nepaisant garbaus amžiaus, labai mėgsta grybauti.  „Kožnas dzūkas žino, katron vieton, po
katruoj kelmu ir po katruoj šyčku išdzigs baravykas. Bet baravykai pradės dzygc
cik vėliau. Dar pilni miškai lepeškų. Mūs Rožulė žino, kadu lepeškos dzygsta,
jinai dar iš vakaro girdzi, kap miškan traiška. Anais metais pririnko apie
trisdešimc kilių lepeškų“.

                      Rožė Pačkauskienė,
atvažiavusi su balaniniu krepšiu voveraičių, papasakojo, kad mėgsta grybaut nuo
mažumės.

                      Šventinėje
ceremonijoje iš viso pristatyti septyni naujai į Nematerialaus kultūros paveldo
vertybių sąvadą įrašyti reiškiniai: lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų
grybavimo, Lietuvos totorių gastronominė tradicijos, pintinių juostų pynimas,
poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas
Lūšių ežere ir Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje. Sertifikatus paraiškų
teikėjams bei vertybių saugotojams įteikė Lietuvos Respublikos kultūros
ministras Simonas Kairys, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius
Saulius Liausa ir Sąvado komisijos pirmininkė prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė.

                      S.
Liausa pažymėjo, jog ir šalies institucijų, ir tradicijų saugotojų nuveikti
darbai prisideda prie augančio nematerialaus kultūros paveldo suvokimo, skatina
pagarbą kultūrų įvairovei, žmogaus kūrybingumui ir plečia akiratį.

                      Iškilmingą
renginį vedė Ugnė Siparė, koncertavo Girmantė Vaitkutė ir džiazo trio –
Andrejus Polevikovas, Denisas Murašovas ir Andrius Kairys.

                      Lietuvos nematerialaus kultūros
paveldo vertybių sąvade jau yra įrašytas Žiūrų etnografinis ansamblis už
pietinių šilinių dzūkų dainavimo tradicijos Žiūrų kaime saugojimą, Kūčių
tradicijos Varėnos krašte, šiaudinių sodų rišimo tradicija ir drevinė
bitininkystė Varėnos krašte.