Simniškis melioratorius Petras Laurenčikas ekskavatoriumi išmoko dirbti kariuomenėje (video)

„Nėra kolūkio kuriame
nebūčiau dirbęs“ – sako 86 metrų simniškis Petras Laurenčikas, visą savo
gyvenimą pradirbęs ekskavatoriaus mašinistu. Pokalbis su Petru apie sunkų ekskavatorininko
darbą ir vaikystę. Vyro mama mirė kai šiam tebuvo 2 metai, tėvą ištrėmė
sulaukus 12 metų.

Aukštaitis į Dzūkiją

P. Laurenčikas į Simną
atsikėlė iš Anykščių rajono, kur prabėgo jo vaikystė ir jaunystė. Tėvai buvo
stambūs ūkininkai. Valdė 117 ha žemės, bet gyvenimą aukštyn kojomis apvertė
tremtis. „Trėmimai neaplenkė mūsų šeimos. Namiškiai buvo ištremti per du
vežimus. 1948 m. atėję okupantai rado sergantį tėvą, mes, vaikai – vienas
brolis Antanas ir dvi seserys – 
žinojome, kad veš, namie nenakvojome. Tėvą, nors ir ligotą, išvežė“, –
apie savo vaikystę pasakojo Petras. Jis užaugo be mamos, ji mirė, kuomet Petrui
buvo 2 metai. Šiandien Petras jau nebeturi brolio ir sesių, jie iškeliavę
anapilin.

Video:

Glaudėsi pas žmones

Paklaustas, kaip jis,
vaikas gyveno be tėvų, P. Laurenčikas atsidūsta. „Vieną dieną pas vieną žmogų
eini, kitą dieną pas kitą. Vieni priima, kiti atstumia“, – apie sunkią paauglystę
pasakojo pašnekovas. Tuo jo vargai nesibaigė. 
1951 m. į Sibirą buvo ištremtos vyro seserys. Jie liko dviese – su
broliu. Petras pas žmones karves ganė, daug dirbo. Po to išėjo į kariuomenę. Grįžus
iš kariuomenės, brolis Antanas dirbo melioracijos darbų vykdytoju netoli
Druskininkų. Jis padėjo Petrui susitvarkyti gyvenamosios vietos registracijos
dokumentus Dzūkijos krašte. Pašnekovas pradėjo dirbti Merkinės MSV
ekskavatoriaus mašinistu.

Paskui ekskavatorių į
Simną

1959 m. ėmus kurtis
Alytaus MSV Simne, Petro ekskavatorius buvo perduotas naujai susikūrusiai
įmonei. Paskui ekskavatorių į Simną išvyko ir Petras. Brigadoje prie ekskavatoriaus
dirbo 8 žmonės: mašinistas ir jo padėjėjas, du klojikai, kurie klodavo 6 metų
rastus, kad ekskavatorius neklimptų pelkėse. Vyras prisimena, kad prie
Ąžuolinių kaimo pelkėse buvęs nutikimas, kuomet ekskavatorius susmego į 6 metrų
gylį ir po šiai dienai jo iš ten niekas neištraukė.

Su žmona susipažino
kasdamas tvenkinį

Vyras pasakoja, kad
darbas jį supažindino su žmona. „Netoli Santaikos kasiau melioracijos griovį. O
būsimos žmonos tėvai paprašė iškasti tvenkinį. Taip ir susipažinau su Irena Medišauskaite“,
– pasakojo vyras. Po vestuvių jauna šeima apsigyveno mažame 7 kvadratinių metrų
kambarėlyje Simne, MSV administraciniame pastate, vėliau bendrabutyje.

Petro žmona Irena

Sunkus darbas

„Dabar visi dejuoja, kad nelengva
gyventi. Bet prisimenant tuos laikus, tikrai viskas buvo daug sunkiau. Viršininkas
man pasakė, kad už kelių kilometrų Gluosninkų kaime yra ekskavatorius. Nueik,
susiieškok jį, o gyvenk kur nori. Niekas į darbą nevežiojo, maisto nedavė“, -
prisiminė vyras. Pasak jo, ne kartą teko prašytis pas žmones, kad priimtų
gyventi, valgyt pagamintų. Ir daržinėse vyras nakvojo. O dirbdavo mažiausiai po
12 valandų, kartais ir ilgiau. Be to, po kelis kilometrus iki gyvenamosios
vietos reikėjo pėsčiomis pareiti iš darbo ir į jį nueiti. Pradžioje lyg ir
netoli būdavo, o vėliau kasant griovius kasdien po 200 metrų, atstumas didėjo. Susitaupęs
pinigų Petras nusipirko motociklą, kad lengviau būtų darbo vietą pasiekti.
Dabar Petras stebisi, kokie žmonės įnoringi ir siūlomomis darbo sąlygomis nepatenkinti.
Jo manymu, kažin, ar kas nors tokiomis aplinkybėmis kaip jis anuomet dirbo,
dirbtų. „Tuomet žmonės džiaugėsi, kad darbo turi“, – pažymėjo Petras. Darbo
užmokestis buvo nustatytas už pasiektus rezultatus – kiek kubų grunto turi ekskavatorininkas
iškasti. Pradžioje mokėjo grūdais ir pinigais. Darbo dienos normos uždarbis buvo
neblogas – 10 kg grūdų ir 25 rubliai. 
Vyras prisimena, kad darbo buvo daug, nes Simno kraštas pelkėtas. Pasak
pašnekovo, tuomet visai nebuvo skiriama dėmesio gamtos apsaugai, kaip
dabar.  Sausino kiek akimis užmatė.
Vėliau šiek tiek situacija pasikeitė. Petras atviras – MSV darbuotojai nebuvo
šventi, net posakis apie juos buvo sukurtas: „melioratorių rankos auksinės, o burnukės
sidabrinės“.

Fotografas Petras

Įdomu tai, kad P.
Laurenčikas nuo jaunystės laikų turėjo pomėgį fotografuoti. Todėl net ir esant
sunkiausioms sąlygoms, jis visada stengėsi viską užfiksuoti. Todėl pašnekovo
albumuose – daug įvairiausių melioracijos darbo kritinių situacijų. Net
neįtikimų, kaip taip žmonės galėjo dirbti!? Petras tuo pačiu sugebėdavo
nupaveiksluoti technikos vienetus ir savo kolegas prie jų, o pačio, kaip ir
visiems fotografams, nuotraukose niekur nesimato. Išskyrus to meto garbės
lentose, kuriose jis buvo rodomas, kaip pavyzdingas darbuotojas.

Vairavo 5 ekskavatorius

Petras per visą savo
darbo karjerą vairavo nemažai žinomų ir jau primirštų ekskavatorių: Kavrovus,
Taškentus ir žinoma Dreglainus. „Pastarąjį valdant, jį reikia jausti. Kaip muzikantui
reikia suderinti stygas, taip man – kaušo trosus, kad tinkamai dirbtų, antraip
viskas pairs“, – kalbėjo pašnekovas. Vyras sako, kad susirgo profesine liga, dėl
nuolatinės vibracijos kojos, rankos „parėjo“.

Petras Laurenčikas sako,
kad atėjęs pirmas dirbti į Alytaus MSV, šių dienų sulaukė tik dar kartu su
kitais dviem ekskavatorininkais. „Matyt esame geležiniai žmonės, Dreglaino
asbesto juostos, per tuos daugiau nei 30 beprotiško darbo metų, labai
nepaveikė. Nepatikėsite gal, bet negana to, pasikeitus santvarkai, įkūriau
įmonę ir tą velnio mašiną nusipirkęs, dirbau privačiai. Taip pat jis labai
pravertė kaip kranas  mūsų nuosavo namo
statybai Simne“ – prisimena P. Laurenčikas.  

Melioracijos ateitis

Pasak Petro, melioracijos
ateitis liūdna. Jeigu ankščiau niekas nesirūpino gamta, vertė ąžuolus, draskė
gojus, tai šiandien gamta prižiūrima, bet nėra pinigų ir žmonių, kurie anuomet
numelioruotus laukus ir pastatytus objektus prižiūrėtų, atnaujintų. 

Danielius Jakubavičius