Simno krašto muzikantas ir „Kaziuko kapelos“ vadovas Petras Stankevičius

63-ejų Simno krašto muzikantas Petras Stankevičius jau 40 metų groja pobūviuose ir neketina sustoti.

Petras Stankevičius – savamokslis muzikantas, gebantis groti įvairiais instrumentais, tačiau dažniausiai renkasi sintezatorių ir akordeoną. Jau beveik keturis dešimtmečius jis linksmina žmones jubiliejuose ir vestuvėse bei nesiruošia sustoti.

Muzikinius gabumus paveldėjo iš tėvų

Petras gimė Šarkiškių kaime, Simno seniūnijoje, ir baigė Simno vidurinę mokyklą. Jis pasakoja, kad muzikiniai gebėjimai jam perduoti iš tėvų – Vytauto ir Danutės Stankevičių. „Mano tėtė grojo cimbolais, turėjo puikią muzikinę klausą ir švelnų balsą, o mama dainavo. Abu tėvai dažnai dainuodavo kartu, savo malonumui“, – prisimena Petras.

Muzikinis kelias jam prasidėjo ne nuo grojimo, o nuo dainavimo. Jis prisimena, kaip vyresnysis brolis Vitas, jaunimo pamėgtas dėl gražaus balso, kviesdavo kartu dainuoti ir jį – tuomet vos septynerių metų Petrą. Groti akordeonu pradėjo būdamas maždaug 11-os. „Esu savamokslis muzikantas, nes muzika mane traukė nuo mažens. Visada norėjau groti – klausydavausi kitų muzikantų ir intensyviai mokiausi iš jų. Visa širdimi troškau išmokti“, – sako Petras.

Dar mokydamasis Simno vidurinėje mokykloje jis dalyvaudavo muzikiniuose pasirodymuose. Viena iš dainų, kuri jam įsiminė iš tų laikų, buvo „Nerijos“ ansamblio atliekama „Raganų puota“.

Mokėsi iš kaimyno muzikanto

Paauglystėje Petras neskubėdavo erzinti kaimo merginų – vietoje to bėgdavo pas kaimynus Ažukus, kurie grodavo vestuvėse, ir kartu su jais repetuodavo. Jo užsidegimas neliko nepastebėtas – kaimynas Kazimieras Ažukas pakvietė Petrą kartu groti vestuvėse. Taip jis tapo vestuvių muzikantu.

Dar prieš atlikdamas karinę tarnybą, būdamas 19-os, Petras su kaimynais spėjo pagroti keturiose vestuvėse. „Pirmosios mūsų vestuvės buvo dvigubos – per vieną dieną grojome Kalvarijoje ir Biržuose. Mus vežė kolūkio autobusas, į kurį susikrovėme aparatūrą, o dainos netilo visą kelią. Išvažiavome penktadienį, o grįžome tik pirmadienį“, – prisimena muzikantas, tuomet grojęs bosine gitara.

Karinėje tarnyboje – muzikinė patirtis

Petras turėjo sėkmės – karinės tarnybos atlikti svetur nereikėjo, jis liko Lietuvoje. Tarnavo Vilniuje, Vidaus reikalų ministerijos pulke, įsikūrusiame prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Šiame dalinyje veikė garsaus Maskvos „Aleksandrovo“ ansamblio filialas.

„Atrankos metu turėjau sudainuoti dainą „Keitėsi ir miestai, ir veidai“ rusų kalba – ir praėjau! Buvau antrasis balsas ansamblyje“, – pasakoja Petras. Iš pradžių pusmetį grojo gitara, vėliau perėjo į estradinę grupę kaip dainininkas. Tarnyba jam buvo lengvesnė, nes su ansambliu dažnai koncertuodavo – ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. „Profesionalioje scenoje esu pasirodęs net 365 kartus“, – pabrėžia jis.

Po tarnybos grįžęs į gimtąjį kaimą, net ir įsisukęs į darbų maratoną, Petras grojimo nepamiršo. „Daug išmokau iš muzikanto Stasio Juškausko“, – sako jis, pridurdamas, kad per daugelį metų jam teko groti su įvairiais talentingais muzikantais.

Video: Petras Stankevičius ir Stasys Juškauskas 1999 m.

Vestuvių muzikantas su patirtimi

Po tarnybos grįžęs į gimtąjį kaimą, Petras muzikos neapleido – grojo su įvairiais muzikantais, iš kurių daug išmoko. Jau 40 metų jis nepertraukiamai groja vestuvėse, o vien Punsko krašte pagrojo net 65 vestuvėse!

„Punskiečiai labai gerbia lietuviškas tradicijas, per vestuves skamba daug liaudies dainų“, – pasakoja Petras. Jis prisimena vienas didžiausių vestuvių, kuriose teko groti – tuomet susirinko net 320 svečių!

Paklaustas apie vestuvių pokyčius per dešimtmečius, Petras sako, kad jos dabar labai skiriasi: „Anksčiau svarbią vietą užėmė tradicijos – maršai, labarytis, jaunųjų išlydėtuvės. Dabar atėjo visai kita mada.“

Kartais muzikantui tekdavo ir derėtis su jaunųjų tėvais. Vienose vestuvėse jaunosios motina buvo kategoriškai prieš tradicinius jaunųjų sutikimo, valso ir šeimos židinio ritualus. „Pasakiau, kad jeigu nieko nereikia, tai ir manęs nereikia. Ji nusileido – ir vestuvės buvo šaunios, svečiai liko patenkinti“, – prisimena Petras.

Kaziuko kapela ir įrašų sėkmė

Permainų laikotarpiu, keičiantis santvarkoms, Algio Bajerčiaus dėka, vėliau Alytaus studijoje „Ritmas“ Petras įrašė vieną populiariausių to meto kasečių – „Kaziuko kapela“.

„Ši kapela – beveik vien aš! Tik bendrapavardis Romas Stankevičius padėjo groti ir aranžuoti, o visų kapelos narių vokalus įrašiau pats – net trijų ar keturių balsų partijomis! Muzikantai buvo užsiėmę, todėl viską padariau vienas – buvau beprotiškas entuziastas ir pats sau vadovas“, – prisimena jis.

Ateities planai

Petras nuolat stengiasi tobulėti – šiuolaikinis repertuaras platus, tad būtina mokytis. Dabar jis groja su sintezatoriumi.

„Žmonės muzikantą renkasi pagal balso tembrą. Dabar daug kas dainuoja ir groja, tad norint sužavėti klausytojus, reikia išsiskirti ne tik balso tembru, bet ir mokėti užimti publiką“, – įsitikinęs jis.

Petras su žmona Inga užaugino du sūnus. Vaikai turėjo polinkį muzikai, mokėsi muzikos mokykloje Alytaus rajone, tačiau tėvo keliu nepasekė.

Danielius Jakubavičius