Simno vargonininkas Juozas Stankevičius niekada nesigailėjo pasirinkęs šią profesiją (video)

81-erių metų Juozas Stankevičius jau 56 metus vargoninkauja
Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kaip ir anksčiau, taip ir
dabar  kasdien 8 val. groja, gieda
bažnyčioje. Stengiasi išlikti žvalus ir energingas. Ir kaip pats sako, tarnaus
bažnyčioje kiek leis jo du tiesioginiai ponai: Dievas viršuje, o kitas apačioje,
tai yra klebonas prie altoriaus. 

J. Stankevičius gimė 1941 m. Šakių rajone. Pirmuosius
mokslus krimto Bagotosios septynmetėje mokykloje, kur jau būdamas apie 14-15
metų, palankiai likimui susiklosčius, 
vargoninkavimo pagrindų pradėjo mokytis iš savo muzikos mokytojo Pijaus Baltromonaičio. O dar po dvejų metų 1958 m. rugsėjo 8 d. J. Stankevičius
savarankiškai stojo prie Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios vargonų. Tuometis
klebonas buvo puikus muzikas ir be galo reiklus visiems darbams, bei apeigoms,
todėl jaunuoliui, kad jam įtiktų, teko ne vieną druskos pūdą suvalgyti.

Video:

Kitų metų pavasarį Juozas kartu su klebonu išvyko
dirbti į Šiaulių rajoną. Ir nors ten sąlygos tobulėjimui buvo labai geros,
tačiau jaunam vyrui tie kraštai nepatiko, viskas buvo svetima. Jam prie dūšios
daug mieliau buvo Suvalkija ir jos nuostabios lygumos. Todėl vos progai pasitaikius,
jis grįžo arčiau namų. Prieš kariuomenę dar tris metus spėjo padirbėti Raudonės
ir Balbieriškio parapijose.

O po tarnybos sugrįžęs į Lietuvą, 1967 m. sausio 3
d. Juozas pradėjo vargoninkauti Simne. Ir vargoninkauja sėkmingai iki šiol.
Pašnekovas puikiai prisimena, kaip tuomet su klebonu Juozu Žemaičiu eidavo pas
žmones į namus dažniau ne kalėdoti, bet kalbinti juos eiti į bažnyčią giedoti.
Ir dabar net sunku įsivaizduoti, kaip šiam aktyviam nenuilstančiam duetui
pavyko suburti net apie 40 bažnyčios choristų, giedojusių daugybę metų! „O šiems
pasimirus, dabar mūs chorelis vos, vos gyvuoja“- atsidūsta vargonininkas.

J. Stankevičius per šį ilgą darbo laikmetį Simne
Šv. mišioms patarnavo bent penkiems klebonams ir daugybei vikarų. „Su visais
gerai sutariau. Aš jais pasitikėjau, jie manimi. Pas mus galiojo sena nerašyta
taisyklė, ar greičiau patarlės išdava: paukštis į savo lizdą niekada „nekakoja“,
todėl ir kažkokių būtų būtų ar nebūtų pletkų niekada nelaidžiau,“ – sakė
vargonininkas. Paklaustas, ar žinojo apie čia leistą garsiąją „Bažnyčios
kroniką“, pastarasis tik mįslingai prasitarė: „Taip, žinojau.“

J. Stankevičius be galo šiltai prisimena draugystę
su dabartiniu jo emenencija kardinolu Sigitas Tamkevičiumi, tuomet ėjusiu
vikaro pareigas Simno bažnyčioje. „Taigi jauni tada buvome, kiek entuziazmo ir
jėgų turėjome! Daugybę
kartų pasileisdavome motociklais pasivažinėti, be galo geri laikai buvo!”

Juozas niekada nesigailėjo pasirinkęs tokią
profesiją. „Aš visada turėjau privilegijų, pirmiausiai visada visur labai
reikėjo vargoninkų, tad nebijojau likti be darbo. Manęs niekas nepersekiojo. Taip
pat tuomečiai kelių milicijos pareigūnai mane sustabdę už kokį prasižengimą ir
sužinoję kuo dirbu, skubėdavo kuo greičiau paleisti. Ai sako, nereikia čia be reikalo
bartis su žmogumi, turinčių tiesioginių reikalų su pačiu Dievu. O ir mano
oficialus atlyginimas ne vienerius metus buvo tolygus kaip melioracijos įmonės
viršininko,“- linksmai prisimena Juozas Stankevičius.

Vargonininkas kartu su žmona Birute užaugino tris
vaikus, tačiau nei vienas iš jų nepasekė jo pėdomis. O ir iš pašalies
suinteresuotų mokinių jis per daug neturėjo. „Galiu su pagarba paminėti tik
vieną savo mokinį, puikų muzikantą ir dainininką a.a. Robertą Slavėną“- su
liūdesiu jį prisiminė vyriškis.

Kadaise vargoninkaujantis Juozas turėjo ir
daugiau darbų, tai yra santuokų pirminius dokumentus pildydavo, vykdė kitus
organizacinius darbus. „Smagu būdavo bažnyčioje pamatyti besisukiojančias jaunas
poras, taip pat stebėti kuomet piršlys su vyriausiu pabroliu rinkdavo iš visų
po rublį už maršą. O dabar gal net sunkoka būtų sugroti Mendelsono maršą, mat
jau gal dveji metai kai Simne vestuvių nebuvę…“- šmaikščiai pasakoja J.
Stankevičius.

Simne Šv.mišios tradiciškai laikomos kasdien 8 val.ryto,
penktadienį dar vienos vakarop būna. Daug daugiau jų vyksta savaitgalį. „Nesvarbu
kiek žmonių apeigose bedalyvautų, klebonas Raimundas Žukauskas visada stengiasi
išlaikyti senąsias tradicijas,“- apie kasdienį darbą pasakoja vargonininkas.

O mokytis groti vargonais reikia visą gyvenimą,
nes pirštai ne vien nuo šalčio žiemą sustyra, bet ir nuo ilgesnio negrojimo.
„Simno bažnyčios vargonams verkiant jau reikia restauracijos. Jie tikrai labai
geri, tačiau kaip ir visiems klavišiniams instrumentams, taip ir jiems – reikia
suderinimo, laikas nuo laiko remonto. O šie vargonai paskutinį kartą kapitaliai
derinti buvo dar 1969 metais.“- šio išskirtinio instrumento būklę apibūdino
vargonininkas.

O baigiant pokalbį J. Stankevičius palinkėjo
visiems sveikatos, geros kloties, Simno krašto žmonėms aktyviau eiti į
bažnyčią, o turintiems geresnius balsus, nebijoti užlipti ir ant „vargonų“ bei
kartu pagiedoti!

Danielius Jakubavičius