Simona Butrimienė: „Išsilavinusį kino žiūrovą turime pradėti auginti nuo mokyklos suolo“

„Negimiau Alytuje, tačiau dabar vadinu save alytiške. Gyvenu čia pastaruosius 14 metų. Čia užaugau kaip asmenybė. Čia gimė mano vaikai. Be to, esu dzūkė nuo gimimo, todėl šis miestas man visada buvo pažįstamas ir artimas, o dabar ir visa širdimi savas“, – sako VšĮ Alytaus telekino direktorė Simona Butrimienė. Beje, pirmas kino teatras, kuriame lankėsi Simona, buvo Alytaus „Dainava“.

Simona, ar vaikystėje ėjote į kino teatrą? Kokį įspūdį yra palikęs pirmasis apsilankymas jame?

Kino žanrą mėgau visada. Simbolinis sutapimas, kad būtent pirmasis mano aplankytas kino teatras buvo būtent „Dainava“. Tada dar iš kino juostos žiūrėjau Algimanto Puipos filmą „Dievų miškas“. Prisiminiau šį faktą, kai režisierius Algimantas Puipa dirbo mūsų jaunimo stovykloje „24 per sekundę“ ir lankėsi Alytuje.

Koks profesinis kelias Jus atvedė iki VšĮ Alytaus telekino direktorės pareigų? 

Dirbti pradėjau dar studijų metais Kaune. Teko jėgas išbandyti aptarnavimo, prekybos srityse. Taip pat vadovavau vieno avalynės tinklo parduotuvei. Na, o grįžusi į Alytų, nemažai laiko dirbau radijo stotyje FM99. Ši profesinė patirtis ir suteikė galimybių iš karto atsidurti pačiame mūsų miesto įvykių centre, susipažinti su daugybe žmonių ir užčiuopti miesto pulsą, kuo gi gyvena Alytus ir alytiškiai. Taip pat teko valdyti ne vieną Lietuvos regioninių radijo stočių asociacijos projektą.

Ką pavyko nuveikti per tuos metus, kai esate vadovė?

Vos pradėjus dirbti susidūrėme su pasauliui nematytu pandemijos iššūkiu, išbuvome ilgus kino teatro uždarymus ir veiklos ribojimus, tai gerokai pristabdė galimybes įgyvendinti savo idėjas. Tačiau pandemija baigėsi ir galėjome kibti į darbus. Manau, „Dainava“ tapo kur kas įvairesnė, ir ne tik kino rodytoja, bet ir kultūros įstaiga mieste. Be populiariausių Lietuvos ir pasaulio kino premjerų, per pastaruosius keletą metų savo festivalių pasiūlą, be „Kino pavasario“, papildėme „Scanoramos“ ir Vilniaus dokumentinių festivalių filmais, žiūrovams pateikiame ir kino programą „Lokys, liūtas ir šakelė“. Filmų kūrybinės grupės taip pat mielai užsuka į Alytų. Tapome ne tik kino rodytojais, bet ir kino kultūros skleidėjais regione. Tai labai svarbu, norint turėti nuolat augančią auditoriją ir įvairiapusį kino žiūrovą. Prisijungėme prie programos „Mokausi iš kino“, pradėjome teikti kino edukacijos paslaugas bet kokio amžiaus moksleiviams. Edukacijų metu jie ne tik mokosi pažinti kiną, bet ir per kiną gvildena mūsų visuomenei svarbias temas – pilietinio ir emocinio ugdymo, aplinkosaugos ir kitas. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje organizuojame savo mini kino festivalį moksleiviams – Edukacinio kino savaitę. Sulaukiame apie 1 000 žiūrovų iš viso regiono. Kartu su „Scanorama“ ir labai padedant kitoms kultūros įstaigoms, Alytuje suorganizavome jau tris nemokamas kino gamybos stovyklas jaunimui „24 per sekundę“. Siekdami burti kino bendruomenę, įkūrėme ir neformalų kino klubą „Kino kablys“, jame stebime įdomius kino projektus, diskutuojame, sulaukiame įvairių kino industrijos svečių. Džiaugiuosi, kad kinas dažnai išeina ir už kino teatro sienų. Su kinu dažnai įsiliejame į kolegų iš kitų kultūros įstaigų organizuojamus renginius. Prisidedame prie lauko kino organizavimo Alytuje vasarą. Vienas iš mano, kaip vadovės, tikslų, ateinant į šias pareigas, buvo kino teatrą padaryti atviresnį idėjoms ir visuomenei.

Na, ir, žinoma, didžiausias nuveiktas darbas, kad pagaliau 1960 m. statytas kino teatras „Dainava” sulaukė pritarimo ir realių pastato atnaujinimo darbų. Manau, kad to labai laukė visi alytiškiai ir miesto svečiai. Iki realiai prasidėjusių remonto darbų reikėjo nueiti ilgą kelią. Pasiekti kokybiškesnių kino rodymo paslaugų teikimo su esama infrastuktūra buvo praktiškai neįmanoma, o viena kino salė labai ribojo žiūrovų poreikių patenkinimo galimybes. Turėdami patogesnę, patrauklesnę ir kur kas šiuolaikiškesnę pastato infrastruktūrą, galėsime žiūrovams pasiūlyti ir kokybiškesnes paslaugas.

Taigi kokia „Dainava“ pakvies žiūrovus po remonto?

Bus atnaujintos visos vidaus erdvės – didžioji salė, laukiamasis, tualetai. Žiūrovus pakviesime ir į antrąjį aukštą, kuris nuo videotekos uždarymo buvo apleistas ir nenaudojamas. Čia bus įrengtos dar dvi mažos kino salės ir vaikų žaidimų erdvė. Šie infrastruktūriniai atnaujinimai ženkliai pagerins teikiamų paslaugų kokybę – turėsime galimybę išplėsti rodomų filmų repertuarą, parinkti patogesnį laiką. Taip pat planuojame teikti daugiau paslaugų. Bus patogiau, gražiau, komfortiškiau.

O koks kitur lankytas kino teatras Jums yra patikęs? Kuo?

Man asmeniškai labiau patinka mažesni, jaukesni kino teatrai, su savo dvasia. Labai džiaugiuosi, kad turime išsaugotų ir daugiau nei 50 metų kiną rodančių kino teatrų, tokių kaip „Romuva“, „Skalvija“, „Spindulys“, „Minija“. Žinoma, puiku, kad Lietuvoje turime ir tarptautinių tinklų. Mūsų šalyje žiūrovams prieinamumas prie profesionalaus kino ekrano palyginti nėra didelis, todėl labai svarbu išlaikyti šią infrastruktūrą gyvą. Į kino teatrus labai mėgstu užsukti ir keliaudama po užsienį. Įdomu pamatyti, kaip atrodo, kuo panašūs ir kuo skiriasi kino teatrai kitur.

Kas yra Jūsų komanda? Papasakokite, kokių darbuotojų reikia, kad veiktų kino teatras?

Apie 60 000 žiūrovų per metus aptarnaujanti kino teatro „Dainava“ komanda iš tiesų labai nedidelė. Vos 6 žmonės, įskaitant ir mane. Esame lyg mažytė šeima ir visi kartu pasidalijame tiek administracines, tiek technines, tiek ūkines priežiūros funkcijas, kad kino teatras pasiruošęs lauktų žiūrovų.

Kaip į „Dainavą“ atkeliauja kinas? Kas nusprendžia, kokie filmai bus rodomi?

Šiuo metu kino teatrą „Dainava“ filmai pasiekia iš įvairių Lietuvos ir užsienio serverių. Naudojame tik skaitmenines filmų kopijas ir esame bene daugiausia interneto sunaudojanti Alytaus įstaiga, nes parsisiųsti profesionalios kokybės filmą reikia labai daug duomenų. Filmų repertuarą formuojame prioritetus teikdami daugiau žiūrovų pritraukiantiems filmams. Dažniausiai filmų tinklelį formuoju aš.

Kas yra „Dainavos“ kino lankytojas? Ar alytiškius galima vadinti kino gerbėjais?

Bilietų pardavimai ir salės užpildymas – mums aiškiausi rodikliai, kokius filmus mūsų žiūrovas myli labiausiai. Kadangi filmų labai daug ir įvairių, todėl ir auditorija renkasi pati įvairiausia – tiek amžiumi, tiek interesais. Daugiausia žiūrovų mus aplanko, kai rodome filmus visai šeimai ir lietuviškus filmus. Tačiau mūsų žiūrovai neatsilieka ir nuo pasaulinių tendencijų. Pavyzdžiui, populiariausias 2023 m. filmas „Barbė“ buvo populiarus ir „Dainavoje“. Tačiau sakyčiau, kad „Dainavos” žiūrovas ir keičiasi. Pastebime filmų festivalių lankomumo tendenciją. Taip pat didėja ne tik lengvesnio turinio, bet ir meninio, festivaliuose apdovanoto kino auditorija. Tai labai džiugina. Vadinasi, žmonės ieško kokybės, kūrybingumo, įvairumo, autorinio braižo kine. Kai turėsime daugiau erdvių kinui rodyti, galėsime labiau atliepti nišinius mūsų žiūrovų poreikius. Mūsų, kaip kultūros įstaigos, tikslas nuolat plėsti auditorijos akiratį.

Kokio kino gerbėja esate pati? Ar pamatote visus filmus, rodomus „Dainavoje“? Ar žiūrite filmus namuose?

Per metus kino teatre „Dainava“ parodoma daugiau nei 150 filmų. Turbūt net ir norėdama nesuspėčiau visų pažiūrėti nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau filmų žiūriu daug. Kai sudarau repertuarą, daug kas sudomina, nepraleidžiu jokių kino naujienų, ir dažnas filmas suintriguoja pamatyti jį visą. Ir dabar, kai vyksta remontas, pirmą kartą pajutau, kad vos per kiek daugiau nei mėnesį jau pasiilgau žiūrėti filmą kine. Labiau mėgstu sudėtingesnius, gilesnius filmus, o, pavyzdžiui, siaubo žanro filmų visai nežiūriu, nors mūsų repertuare jų būna tikrai daug. Turiu ir keletą filmų platformų namuose, kurias naudoju daugiau dokumentikai ir serialams, nes, manau, ilgametražiams filmams gaila iš savęs atimti didžiojo ekrano patirtį. Juk taip prarandame didelę dalį filmo kokybės ir režisieriaus minties. 

Ar yra filmas, kuris paliko ypatingą įspūdį? Kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, rekomenduoti kitiems?

Neturiu savo mėgstamiausio filmo, nes patikusių yra labai daug. Vieni žavi savo siužetu, kiti vizualumu, treti muzika ar kostiumais. Pradėjusi vadovauti kino teatrui ir pati išmokau kitaip žiūrėti filmus – daug labiau pastebėdama atskiras filmų dalis, kurios susilieja į bendrą visumą. Labiausiai mėgstu tokius filmus, kurie dar sukelia mintis ir po filmo, siejasi su mūsų kasdieniu gyvenimu tiesiogiai ar perkeltine prasme. Iš pastarojo meto tokių pavyzdžių man būtų „Parazitas“, „Džokeris“, „Openheimeris“.

Kaip matote kino teatro vietą šiuolaikinėje pramogų industrijoje?

Manau, kad kino teatras yra ta vieta, kuri atliepia tiek laisvalaikio pramogų, tiek kultūrinius žmonių poreikius. Kadangi Alytuje turime tik vieną kino teatrą, nebrėžiame ribų, kokius griežtai filmus turime rodyti. Mūsų ekranuose norime sutalpinti kuo platesnio žiūrovų rato mėgstamą kiną. Labai svarbu, kad žmonės atrastų savo įvairiapusišką pasiūlą čia pat, savo mieste. „Dainavoje“ rodome tiek didžiųjų, tiek nepriklausomų kino studijų filmus. Be to, kino teatrai ir finansiškai išlieka viena iš prieinamiausių visuomenės laisvalaikio leidimo formų. Džiaugiuosi, kad turėsime daugiau kino teatro erdvių, kad galime į Alytų atsivežti didžiausius filmų festivalius. Tai labai svarbu, turime užtikrinti vienodą kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje. Ir žiūrovus labai kviečiu eksperimentuoti, eiti į kuo daugiau filmų, atrasti naujų patyrimų ir formatų, nustebinti save, nes pasiūla iš tiesų labai didelė.

Ko pasigendate Lietuvos kino politikoje?

Lietuvos kino politikoje pasigendu ryšio tarp kino gamybos ir kino rodymo. Galėčiau sakyti, kad lietuviškas kinas šiuo metu išgyvena renesansą, turime daug puikių, jaunų kūrėjų ir norėtųsi, kad jų filmai aplankytų ne tik daugybę festivalių, bet ir rastų kelią į daugiau žiūrovų širdžių Lietuvos kino teatruose. Taip pat platesnio požiūrio į kino kultūrą. Dažnai susiduriame su požiūriu, kad kino kultūra baigiasi filmo peržiūra. Bet toli gražu taip nėra. Kino kultūra kur kas įvairiapusiškesnė. Išsilavinusį kino žiūrovą turime pradėti auginti nuo mokyklos suolo. Šiuo metu susiduriame su biurokratinėmis kliūtimis, kurios mums trukdo vystyti kino kultūros plėtros projektus Lietuvoje, tačiau, žinodami šią problemą, keletas kolegų iš industrijos Lietuvoje įkūrė Kino kultūros asociaciją, ir tikimės, kad ir šioje srityje pavyks pasiekti proveržio.

Pabaikime pokalbį lengvai. Paskutinis klausimas: kai Simona nežiūri filmų, Simona… 

Daug būna gamtoje. Nemažai važinėja dviračiu. Keliauja. Taip pat mielai lankosi ir kituose renginiuose, kurių Alytuje vyksta labai įvairių ir įdomių.

Komunikacijos skyriaus informacija

Karolinos Povilanskaitės-Zaperackienės nuotr.