Šiurpus pokaris Melnytėlės kaimo gyventojos Marijos Jankauskienės akimis…

Janina Semaškaitė “21 amžius”

Melnytėlės kaime,(Alytaus rajone) mažoje pirkelėje po šventais paveikslais, su Marija Beliokaite-Jankauskiene kalbamės apie tai, kas gali būti sunkiau už vyrų, išeinančių žūtbūtinėn kovon, atsisveikinimą ir trumpą sudie! O ji tuos žodžius girdėjo ne kartą atsisveikinusi su jais, savo kaimo partizanais, išėjusiais į nelygią kovą. Kas gali būti skaudžiau už alkano, sušalusio vaiko verksmą? O ji kasdien šluostė vaikų ašaras, džiovino jas bučiniais, kai negalėjo paduoti duonos, nes neturėjo jos atšiaurioje Sibiro žemėje, tremtyje. Ir kas gali būti baisiau už paklaikusį mylimo vyro, net savo žmonos nepažįstančio, žvilgsnį? O jai teko tokį žvilgsnį atlaikyti, kai jos gyvenimo žmogų, iki beprotybės sumušę, enkavėdistų smogikų išvežė į kalėjimą. Ji tempė jungą Sibiro šalčiuose, kad pavalgydintų vaikus, jai užteko jėgų išslaugyti vyrą, kai po Stalino mirties jį leisgyvį iš kalėjimo atvežė į tremtį ir paliko: džiaukis, moterie, taviškis sugrįžo! Išmuštu protu, negyvu žvilgsniu, kuris jau niekada netvykstelėjo protinga mintimi. Ji ir tą likimo naštą priėmė. Ir į gimtinę sugrįžo išsaugojusi vaikus ir savo gyvenimo žmogų gydė, slaugė kiek įstengė, kol jo akyse vėl atsirado gyvybės kibirkštėlė.

Vargo našta reikalauja aukos net iš pačių stipriausiųjų. Marija šiandien sunkiai girdi, kalbant tik kas kelintą žodį „pagauna“, tačiau nenusimena ir nieko iš niekur neprašo, nereikalauja. Negirdi? Na, ir kas? Už tai praeitą vasarą dar įstengė pasisėti miežių savo laukelyje, nors jai aštuoniasdešimt šešeri. Su sodybos medžiais, gėlėmis po langais, net su savo geltonai rainu katinu susikalba be žodžių. Visada jaučia, ko trūksta karvutei, kada prašosi palaistomos gėlės. Visko jai užtenka, mylima vaikų, tik į miestą važiuoti gyventi nenori: čia jos jaunystės takai, jos vyro ir sūnaus kapai, čia ją pašaukia į dar vieną skaisčią dieną jos tylaus gyvenimo rytas ir linki labos nakties saulėlydis.

– Per daug mano kartai vargų, mirčių ir smurto teko, – sako ji. – Bet mes negalėjom ir nenorėjom tarnauti okupantams, gyventi kitaip…

Kaskart, išgirdus iš miško gilumos kulkosvaidžių kalenimą, apmirdavo Marijos širdis, atrodė – sustos plakusi: kurį dabar nušaus? Juk sesuo Petrutė ir jos vyras Jonas – partizanai. Gal jie žuvo? Arba kiti – artimi, jauni, drąsūs, mylintys ir mylimi. Ką vėl nužudys enkavėdistų naikintojų dalinys? Kiekvieną naktį krūpčiodavo nuo mažiausio garso, kai namuose valgydavo pavargusių vyrų būrys. Negi viso to ne per daug moters širdžiai?

Marijos sesuo Petrutė Beliokaitė-Rūta partizanavo kartu su vyru Jonu Radžiūnu-Buroku. Kai Jonas žuvo kautynėse Čižiūnų kaime, sesuo liko partizanauti Jono Tursko būryje. Paskui ir Petrutė buvo sunkiai sužeista per kautynes Vieciūnų miške. Manoma, jog kažkas išdavė partizanų bunkerį.

– Sesuo buvo sužeista, nuvežta į ligoninę, tardoma. Nuteista 15 metų laisvės atėmimo. Mirė lageryje, Sibire, – pasakoja Marija. – Antroji sesuo Adelė-Eglė ir jos vyras Juozas Skauranskas buvo partizanų ryšininkai, maitino juos ir padėdavo kuo galėdami. Abu buvo nuteisti už paramą partizanams, o sugrįžusių iš lagerio apsigyventi Lietuvoje vietinė komunistų valdžia neleido. Jie išvyko į Estiją ir ten mirė…

Marija jaudinasi, kalbėdama pritrūksta reikalingų žodžių.

– Ką galiu pasakyti? – klausia. – Ateidavo vyrai, visi jauni, uniformuoti – gražu pažiūrėti. Susėda, pasideda šalia ginklus ir nieko nebijo, nors žino, kad kiekvieną akimirką gali žūti. Tokius juos atmenu. Maitinau juos, tvarsčiau gyjančias žaizdas, jei reikėjo, skalbiau drabužius. Mano vyras į partizanų štabą perduodavo surinktas reikalingas žinias, platino atsišaukimus. Neretai pati nešdavau jiems maistą į miškelį raistan. Mano vyrą rusai iškart, per pirmąją okupaciją, sugavo ir prievarta pasiuntė armijon. Išbuvo dvejus metus, pasibaisėjo jų tvarka, o grįžęs nuėjo pas partizanus. Buvo jiems reikalingas kaip rėmėjas ir padėjėjas. Gerai pažinojau daugelį partizanų: užeidavo pailsėti, pavalgyti, naujienomis pasidalyti. Prisimenu visų veidus, tik ne kiekvieno vardą ar slapyvardį atmenu. Ateidavo visada tylus Germanas iš Junčėnų, Melnytėlės partizanai Petras Gavelis-Ešerys ir Vladas Gavelis-Rytas. Jie žuvo 1951 metais. Užeidavo ir kito Gavelio, Adomo, vaikai, prisimenu Vladą Gavelį-Vėžį ir linksmą nenuoramą Vaclovą Petrauską iš Melnytėlės. Užeidavo sušilti, pavalgyti Juozas Sabaitis, Jonas Sinkevičius ir Feliksas Truncė iš Užukalnio.

Marija Jankauskienė tęsia: „Dažnai mūsų namuose lankydavosi Žvirgždėnų partizanai Jonas Mikailionis-Putinas, Jonas ir Gabrielius Turskai, Jonas Dulius. Mėgo iš širdies pasikalbėti, tikėjo, kad Lietuva bus laisva Alfonsas Krisius iš Vieciūnų kaimo. Visų jų likimas vienodas, tik ne visų žūties aplinkybes žinau. Galiu šiandien tik tiek pasakyti: jie kovojo, gynėsi ir gynė kaimus nuo enkavėdistų plėšikavimo. Gynė, kol buvo gyvi. Atkaklūs, bebaimiai, stiprūs ir gražūs – tokius juos pažinau…“

– Ką nors iš stribų irgi prisimenate? – klausiu Marijos.

– O taip! Juk ir jie buvo iš tų pačių kaimų, iš tokių pačių pirkelių į gyvenimą išėję. Taip, pamenu ir jau neužmiršiu nei jų, nei jų darbelių… Pati dažnai klausiu: kodėl su priešais susidėjo? Iš baimės, dėl silpnos dvasios ar godumo pinigams? Kas gali pasakyti? Siautėdavo po kaimus su enkavėdistais Algirdas Ciūnys, tai jį už išdavystes partizanai ežeran pamerkė… Pažino juos visi aplinkinių kaimų žmonės, vengė net kelyje susitikti, iš toli pamatę sukdavo į šalį. Užkliūdavo į mūsų Melnytėlės kaimą stribas Povilas Bakšys iš Griciūnų ir Juozas Patackas iš Tamašavos. Patackas – apsimetėlis. Savame kaime buvo ramesnis, mažiau gąsdino žmones, vaidino, kad tik iš bėdos į stribus nuėjęs, nes nenorėjęs rusų armijon pakliūti. O kituose kaimuose plėšikavo, lakstė kalašnikovą atkišęs, grasindamas Sibiru. Ir nė vienam nepavyko su juo susitarti, kad nors vaikui leistų pabėgti, kai vežė į Sibirą. Pats lydėdavo žmones iki ešelonų. Bet… blogi darbai visada išaiškėja, nors ir angelu apsimesk. Stribai bijojo tik vieno – kad neliktų Lietuvoje jų kruvinų darbų liudininkų. Ir Juozas Bakšys iš Griciūnų, ir Levas Šalkauskas iš Užukalnio aršūs stribai buvo. Aršiausiai komunistams tarnavo Boleslovas Arbačiauskas iš Tamašavos. Šitas tai visiems okuopantams geras buvo: ar vokietis, ar rusas, kas valdė, tam ir tarnavo. Nusikepurnėjo ir tas, nors buvo pamiršęs, kad yra mirtingas. Visų ponų tarnai ir yra didžiausi tautos išdavikai.

Žinoma, už auksą, už pinigus velniui dūšią pardavė, plėšė ir išdavė savus, bet jokių turtų neužgyveno, tik gyrėsi, kad mergų kaimuose net keturiolika turėjęs. O rusas Sogranas buvo visų stribų vadas. Su juo ne kartą teko pasikalbėti: kad tik žodis netiko – tuojau automatą atkiša. Buvo įgudęs šaudyti…

Būta dienų, kurių Marija jau niekada neištrins iš atminties, nepajėgs, nors labai norėtų. Nutyla vargus išvargusi moteris, nubraukia ašarą skarelės kampeliu ir pasakoja atsidususi:

– Vieną dieną Sogranas su didele palyda į mūsų trobelę užėjo. Įsakė mums sėdėt ir tylėt! Sėdim. Tylim. Žiūrim, kas bus toliau? Ir jis sėdi, pro langą dairosi. Laukia. Atėjo vienas kaimynas su reikalu, paskui – kitas ir dar trečias pasišnekėt užsuko, o Sogranas sako: „Tuoj visi susirinks…“ Neišleido kaimynų namo, liepė laukt partizanų. Tris dienas laukė ir dar valgydink juos! Visada alkani, niekaip pilvų neprikemša! Laimė, partizanai per tris laukimo dienas neužėjo, gal pajuto, kad jiems pasala surengta? O Sogranas nerimsta nieko nesulaukęs, keikiasi triaukščiais ir sako man: „Tu palauk, palauk! Dar sudegsi su visais vaikais!“ Ką jis norėjo pasakyti, supratom vėliau, kai Sogranas žlugus pasalai išsivedė savo gaują. Tik tada pamatėm, kad kiti stribai buvo sulindę į kluoną ir išpešę skylę stoge, susėdę ant šieno, automatus pro skyles iškišę, laukė partizanų. Gal ateis? Atradom stribų paliktus pėdsakus kluone: konservų dėžutes ir tuščius butelius. Ilgai jie tykojo, stebėjo, gal kas suka nuo miško keliuku mūsų link. Nors tada jie partizanų nesulaukė, mano vyrą vis tiek areštavo. Ir suėmę taip sumušė, sudaužė galvą, kad buvęs sveikas žmogus proto neteko, susirgo, visam gyvenimui liko invalidas. Jį greit išvežė į Lukiškių kalėjimą Vilniun ir ten penkerius metus išlaikė. Paskui nuteisė dvidešimt penkerius metus kalėti.

Kai vyrą išvežė, sumušę iki pamišimo, pas mane atėjo pats Sogranas ir liepė:

– Eik į mišką ir surask partizanus, tada vyrą paleisim.

Neišlaikiau ir pradėjau šaukti:

– Jums reikia, jūs ir eikit ieškoti! Norit, kad vaikai našlaičiai liktų? Tėvo jau neturi. Uždarėt! Niekur aš neisiu, jei norit – mane su vaikais sušaudykit, vis tiek jau visiems lietuviams galas atėjo!

Sogranas trenkė durimis ir išėjo. Kitą dieną pro duris įvirto Sograno smogikas stribas Boleslovas Arbačiauskas:

– Einam kluonan, tvartan, pažiūrėsim, ką turi? Kiek gyvulių, vištų, paršų…

Visus pašalius išvaikščiojo, rašė, skaičiavo galvas, o įdienojus pasakė:

– Važiuosi Sibiran su visu peru! – Ir liepė ruoštis.

Vaikai pradėjo verkti ir aš kartu: tėvo nėra, mus nežinia kur ištremia. Ašarodami sukrovėm viską, ką sugriebėm, sumetėm į maišus duoną, miltus, kiek ko tuo metu turėjom, surankiojom šiokius tokius vaikų drabužėlius…

Buvo šaltas 1951-ųjų spalio mėnuo. Už pagalbą partizanams Marija Jankauskienė su trimis mažais vaikais – Onute (1941 m.), Petriuku (1944 m.) ir Jonuku (1950 m.) ištremta į Irkutsko srities Grišano miestą. Kartu išvežė ir vyro motiną, taip pat Mariją Jankauskienę. Kai atvežė juos į vietą, pervargusius, nusilpusius kelionėje, tuojau pat liepė eiti į darbą ir įspėjo: „Nesitikėkit, kad sugrįšit į Lietuvą. Jus atvežė čia visam laikui, iki gyvos galvos. Iki mirties“. Vėliau Marijai vietos viršininkai dažnai primindavo: „Jūs – banditų sėbrai. Nė nemėginkit ieškoti šiltesnės vietos ir lengvesnio darbo!“

– Išvarė mus, moteris, kirtikliais kasti įšalusios žemės, rausti griovių. Niekam nerūpėjo, kad išvežė neleidę šiltesnių drabužių nei daugiau maisto pasiimti. Aišku, vėliau iš namų viską sugrobė Sograno stribai. Labiausiai gaila nuotraukų, kurias buvau paslėpusi, bet jie surado, visas slaptavietes iškniso… Laimė, tada dar jauna, sveika buvau. Dirbau sunkiausius darbus kolūkyje, kad tik vaikai badu nenumirtų. Išvežė sveiką, grįžau jau be sveikatos. Vaikai Sibire lankė rusišką mokyklą, lietuviškai kalbėjomės tik namie, tarp savęs…

Pareidavo vėlai vakare Marija po darbo, tuoj pripuldavo, apsikabindavo vaikai. O ji pamelžusi kolūkio karves būdavo taip išvargusi, kad ilgai neištiesdavo sutinusių, sugrubusių nuo melžimo pirštų ir sėdėdavo nusvarinusi rankas. Apsivydavo jos kaklą vos antrus metelius pradėjęs mažasis Jonukas ir tyliai verkdavo prisiglaudęs, kol Marijos skruostai likdavo šlapi nuo vaiko ašarų. Sėdėdavo visi apsikabinę, iki mama atgaudavo jėgas ir imdavo virti skurdžią vakarienę.

– Vyras, visai pametęs protą, neatsigavo net psichiatrinėje ligoninėje. Tada jį, visišką invalidą, ginkluoti palydovai 1956-aisiais atgabeno į Grišaną ir atidavė man: „Tau pagalbininką atvežėm!“ Jie tyčiojosi iš mūsų. Vyras dirbti jau nebegalėjo, nesuvokdavo, kur esąs, kur ir ko eina, buvo gyvas sapnelis. Reikėjo nuolat šalia jo būti, lyg prie mažo vaiko. Melžėm kolūkio karves: kai vyras kiek atsigavo, tai mano prižiūrimas šiek tiek dirbo. Taip ir prasimaitinom.

Praėjus ketveriems metams po Stalino mirties, 1957-aisiais, Jankauskų šeimai buvo leista išvažiuoti.

– Paleido! Mes jau laisvi! – pasakoja Marija. – Tikėjomės, kad esame laisvi. Grįžau į savo kaimą su ligotu vyru ir nepilnamečiais berniukais, tik dukrai jau buvo suėję šešiolika, ir ji man padėdavo darbuotis. Tačiau vyrui visiškai pašlijo sveikata ir vėl teko jį išvežti gydytis į Naujosios Vilnios ligoninę. Didžiausias smūgis – vietinių komunistų įsakymas: „Grįžkit, iš kur atvažiavot! Jūsų čia nereikia!“ Nepriėmė, neregistravo. Pritrūko kantrybės su jais derėtis, žemintis ir prašyti. Nuėjau pas rajono komunistų valdžią ir pasakiau: „Neleidžiat gyventi savo varganoje, apiplėštoje trobelėje? Gerai! Kaip norit! Atvešiu jums nesveiką, be proto žmogų ir paliksiu. Žinau, kas jį sumušė: stribai Juozas Patackas iš Tamašavos kaimo, Danius Tatulis ir šitas jūsų vadas Sogranas. Jūs mane išvežėt, bet į namus išleidot ne jūs! Aš netylėsiu, važiuosiu į Vilnių, pasieksiu Maskvą, jei reikės – ir pasiskųsiu. Kaip norit!“

Išrėkiau jiems į akis ir išsigandau: ar ne per daug prišnekėjau? Mano nuostabai, buvo leista mums sugrįžti į savo trobelę, kuri stovėjo apleista, vėjų perpučiama, skylėtu stogu. Puolėme lopyti, tvarkyti kartu su vaikais. Svarbiausia – mes jau buvome savo namuose. Savo gimtinėje. Vėl pradėsim gyventi… Sodinau gėles palangėje, o ausyse skambėjo sukomunistėjusių Lietuvos valdininkų žodžiai, nugirsti jau išeinant, už durų:

– Niekam ta griuvena troba nereikalinga, tegul gyvena, kur nori. Suk juos velniai! Šitie jau nepavojingi…

– Neslėpiau nuo vaikų nieko, jie žinojo, kas su mumis nutiko ir kodėl, matė savo tėvą, sergantį ir sveikstantį, tačiau dirbantį lyg per sapną. Pastumsi, būsi šalia – dirba, žino, ką daro. Nieko šalia nėra, ir pasimeta… Tylėjo vaikai, kentė „banditukais“ vadinami ir viską be žodžių suprato. Nedidelio protelio mūsų viršininkų būta: taip, mes tapome bejėgiai, pavargę, nusivylę, anot jų, – nepavojingi… Tačiau jie nesuprato, kad mes niekada nemąstysim okupanto protu ir negarbinsim jų kruvinų stabų. Tiesa, aš primindavau Jonukui, kad užmirštų nuoskaudas, nes kaltus dėl mūsų kančių teis Dievas, tačiau Jonukas užaugo niekam nenusilenkiantis, stipriai sužeistas dar Sibire išgirsto prakeiksmo – „bandito išpera!“. Prašydavau vaikų: „Jūs tik mokykitės. Visa, kas gera, tyliai priimkit, su kuo nesutinkat – paslėpkit širdelėse. Gal ateis laikas, kai galėsim viską atvirai išsakyti.“ Ir išsiugdė Jonukas, ilgai tylėjęs, didelę neapykantą, ypač už „bandito vaiką“, išgirstą jau Tėvynėje. Ir negalėjo atleisti, kiekviena proga juokėsi iš raudonojo melo propagandos, pasakojo apie „laisvę ir komunizmą“, matytą Sibire. Visomis priemonėmis gynė tiesą, jei kas nors jam primindavo tėvų veiklą. Nenorėjo suprasti, kad yra laikas, kada tenka patylėti… Dvidešimt šešerių metelių sulaukusį radome jį negyvą. Žinau, jį nužudė tie, kuriems mes buvome tik… „banditai“. Tokią aš mačiau jo mirties priežastį, nors niekas mirties aplinkybių netyrė. Kam tuo metu rūpėjo tremtinių vaiko mirtis?

Smulkutė gležna moteris Marija pasirodė esanti už visus stipresnė. Išslaugė, pastatė ant kojų vyrą, nors šis ir neatgavo, kaip ji sako, „išmušto protelio“, bet dirbo ūkyje, ir labai sunkiais „kolūkių klestėjimo“ metais vaikams duonos užteko.

Marija tėviškėje vėl rože pražydo ir sustiprėjo tiek, kad dar du sūnelius pagimdė – Algį ir Mindaugą.

– Viešpatie! Nežinojau, verkti man dėl tų vaikelių ar džiaugtis? – prisipažįsta Marija. – Juk tokiu varganu laiku į pasaulį atėjo. Ar mums mažai buvo kančių, bėdų ir alkio? Kaip aš juos užauginsiu? Mąstydavau ir užmigdama, ir prabudusi: ar užteks jėgų? Užteko…

Patarimų iš kaimo žmonių Marija įvairiausių prisiklausė, kaip vaikelių, dar negimusių, atsikratyti… Vyrai net pasišaipydavo: „Matai, diedui protas išmuštas, o ką su žmona veikti – žino!“

Joks pasaulio išminčius nesuprato moters sielos, kada jos kūne suplaka dar viena maža širdelė. Marija nė nesistengė patarėjų „atvesti į protą“, tik pasakydavo: „Dievas davė, Dievas žinojo, ką daro.“

Prisiminusi iki skausmo džiugias ir sunkias dienas, Marija sako:

– Ką aš šiandien daryčiau be savo dviejų jaunėlių sūnų, per vargo dienas atėjusių į žemę? Jonuko jau neturiu, sūnus Petriukas sunkiai susirgo, dėl venų trombozės jam amputavo koją, pačiam pagalbos reikia. Vaikams sveikatos Sibiras nepridėjo, tik skaudžias pasekmes paliko. Mano jaunėliai – mano ramstis, nors ir dukra padeda kiek tik išgalėdama. Jokių malonių iš valdžios nei atsiprašymo iš okupantų ar žalos atlyginimo nelaukiu, jų atgaila netikėčiau, nieko neprašau ir nieko nebijau. Marčios štai pilną drabužių spintą pripirkusios, vis ką nors dovanų atveža. O man tiek tereikia… Kažin ar sudėvėsiu.

Šiandien optimistai Lietuvoje – reta išimtis, o Marija džiaugiasi kiekviena saulėta diena, gėlės žiedu po trobelės langais. Jau dvidešimt metų praėjo, kai ji liko našlė, gyvena viena senoje pirkelėje, dirba, rūpinasi karvute, savo mažu ūkiu, lengva ar sunku – nedejuoja. Stiprybės jai iš tiesų galima pavydėti.

Neretai mūsų galiūnai vyrai palūžta greičiau. Ir Marijai visai nesvarbu, kad pasaulis nieko nežino apie jos stiprybę, vargus ir džiaugsmus ir niekada nepakvies į spalvotų spindulių nutviekstą sceną įteikti gėlės už paslaptingą moters jėgą ir grožį.

Stebiuosi:

– Ar nebaisu vienužei gyventi toli nuo kaimynų sodybų?

– Ne, – sako Marija ir skuba rūpintis mumis, nes kitaip negali ši visus žemės vargus iškentusi moteris: – Kaip greit valandos lekia bešnekant! Juk jau praalkot?

Ji skuba traukti iš šaldytuvo pačios suspaustą sūrį ir klausia:

– Ką gersim? Kavą ar arbatą? Pieną?

Betgi ir mes šį tą kelionėn įsidėjome. Nors laikas tarsi vejamas bėga, neatsispiriam nuoširdžiam moters kvietimui.

– Atsikvėpsim, atsigaivinsim karšta arbata, – kalba ji. – Tik jūs neskubėkit! Vaišinkitės. Dar šį rytą sumušiau, – deda ant stalo druska apibarstytą rasojantį geltoną sviestą. Tikrą, kaimišką, ne tą tepalą, kokį parduotuvėse perkame. Tokio skanaus sūrio irgi niekur kitur nerasi…

Marija Jankauskienė sakė: „Vaikai vis kviečia pas juos gyventi, mieste. Bet… kol dar galiu savimi pasirūpinti, niekur nevažiuosiu. Neprigyčiau mieste, nors abu vaikai dirba, augina šeimas ir patenkinti. Dažnai mane aplanko, o telefonu beveik kasdien pasikalbam. Nelengva būtų išvažiuoti: čia mano pasaulis, mano prisiminimų kraitis“.

Marijai šoka talkinti ir Domicėlė Kaminskienė, dėliodama mūsų kelionei paimtus užkandžius. Regisi, užtruksim ilgiau… Sėdame prie bendro stalo, užverčiu savo užrašus, tačiau neilgam. Ir vėl pažyra prisiminimų srautas, šilti žodžiai, slepiantys Sibiro šalčiuose nenužudytą meilę Tėvynei. Daugelį Marijos paminėtų žmonių bei įvykių prisimena ir Viktoras Kaminskas.

Skubiai išgeriu paduotą skaniausio pieno puodelį ir vėl atsiverčiu užrašus.

Melnytėlėje, netoli Marijos sodybos, pamiškėje, buvo partizanų rėmėjo Juozo Ciūnio namai. 1950 metų žiemą sustojo poilsiui trys partizanai: Viktoras Malinauskas-Genys, Krisius Mikailionis-Miežis ir Bernardas Seniauskas. Rusų kareiviai apsupo namą ir padegė raketomis. Šiaudinis stogas greit suliepsnojo. Per langą iš degančio namo vos spėjusį išbėgti Mikailionį nušovė pievoje, Bernardą Seniauską, irgi suspėjusį iššokti per langą, okupantų kulkos pavijo arti miško. Viktoras Malinauskas, pamatęs, kad nespės išbėgti iš liepsnos apimto namo, šoko į rūsį. Ten buvo paslėptas kulkosvaidis, ir partizanas ilgai atsišaudė, paskutinį šūvį palikęs sau… Sudegė kartu su namu. Vėliau žmonės, apžiūrėję įvykio vietą, rado apdegusį kūną ir prie rankos – pistoletą. Iš to spėjo, kad partizanas nusišovė pats.

– Paskui bendražygiai sukūrė posmą jam atminti. Ilgai aplinkiniuose kaimuose jaunimas dainavo:

Vienas neišėjo iš degančio namo,

mirtį sutiko raudonoj liepsnoj,

krito jis drąsiai mirtim partizano,

nenorėjo gyvas rusui pasiduot…

Papildydamas Marijos prisiminimus pasakoja Viktoras Kaminskas:

– Mirties apsuptyje dainavo mano kartos jaunimas. Mes buvome jau paaugę, tad supratome, kas vyksta Lietuvoje, bet per jauni, kad mus prievarta paimtų į Raudonąją armiją. Mūsų ginklas – daina ir nedidelė pagalba besislapstantiems vyrams, kai jiems to prireikdavo…

Užėjusius pailsėti ar pasitarti partizanus daina įspėdavo apie pavojų, daina paminėdavo žuvusius.

– Kai Žvirgždėnų vaikinai ir merginos uždainuodavo kitoje Neveiglo ežero pusėje, tai jų balsus išgirsdavom net mūsų tėviškėje, Budos kaime. Uždainuos, būdavo, skardžiabalsiai Žvirgždėnų vyrai, o mes jiems atsiliepiame:

Melsvos bangos Nemune,

koks rytojus – nežinia.

Supa priešai iš abiejų pusių,

nori Lietuvą pavergt…

– Gal lietuviškos dainuojančios revoliucijos pradžia gimė jau tuomet Žvirgždėnuose, Dzūkijoje? – klausiu.

– Gal, – pritaria Viktoras. – Atsimenu, žuvus partizanų vadui Jonui Turskui jaunimas dainavo:

Žiaurūs stribukai juokėsi, kvatojo,

ką gi tu, bandite, ką užkariavai?

Partizano lūpos negyvai šypsojos,

akys užmerktos miegojo ramiai…

Gal tai ne poezijos šedevrai, tačiau dzūkams tos dainos, gimusios tarp kovos ir mirčių, buvo vilties ir tikėjimo versmė.

– Ar teko sutikti Joną Turską?

– Taip, ir ne kartą… – Vienas po kito prisimenami įvykiai, dienos ir žmonės iš seniai praėjusių paauglystės metų.

– Partizanai lankydavosi pas mano tėvus, dažnai užsukdavo ir pas tėvo brolį Julių Kaminską. Jis buvo seniūnas, gerbiamas kaimo žmonių, juo partizanai pasitikėjo. Kartais jų visas būrys nakvodavo pas mus klojime, ant šieno. Tėvas paruošdavo daug šieno, kad ir vasarą būtų kur apnakvindinti vyrus. Ateidavo išvargę ir miegodavo dieną, o naktį vėl išeidavo. Kai partizanai sustodavo poilsiui, mudu su broliu Petru visą dieną budėdavom ant kalniuko, iš kur toli aplinkui matėsi visi keliai. Stebėdavom, kas kur eina, gal suks mūsų sodybon.

Jonas Turskas buvo stiprus, aukštas vyras, turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti, pašnekindavo visus, nuoširdžiai padėkodavo už sargybą. Jo žūtį labai skaudžiai išgyveno partizanai: jis sugebėjo palaikyti kovinę būrio dvasią ir drausmę, nes pats kitiems tapo pavyzdžiu. Tursko bunkeris buvo Majaukos kaime, gerai įrengtas ir užmaskuotas Kalesnykų miške. Apie jį mažai kas žinojo. Manoma, kad partizanai buvo išduoti. Jie žuvo 1951 m. sausio 22 d., apsupti didelio rusų kareivių dalinio. Apsupties metu bunkeryje slėpėsi vadas J.Turskas-Kudirka, partizanas M.Adžgauskas-Dainius ir Petrutė Beliokaitė-Rūta. Jie ilgai atsišaudė, gyvi nepasidavė. Buvo sunkiai sužeista P.Beliokaitė-Rūta. Vyrai paskui spėjo, jog buvo išduota bunkerio vieta, gal ji netgi ilgokai buvo sekama. Deja, išdaviko išaiškinti nepavyko. Šiek tiek pagydyta Beliokaitė buvo nuteista 25 metams laisvės atėmimo. Mirė Sibire, lageryje. Partizanų vado kūną stribai nuvežė ir pametė Dauguose, prie bažnyčios. Kaimo jaunimas ilgai dainavo nežinomo autoriaus sukurtą dainą:

Mielas vade, pramerki blakstienas,

pažiūrėk, kas apsupę tave…

Stribų daugybė, o tu – vienas,

Kaip rožė, numesta purve.

Dainos žodžiai, atklydę iš praeities, pašaukė tylą. Patylėkime minutėlę, patylėkime sėdėdami jaukioje trobelėje po šventais paveikslais, prie vaišių stalo…

– Esu ne kartą susitikęs su Petru Gaveliu-Ešeriu. Smarkus vaikinas buvo: drąsus, greitos orientacijos, nepasimesdavo pavojaus akimirką, – primena Viktoras Kaminskas dar vieno žmogaus likimą. – Petras Gavelis kartu su Romu Kavaliausku buvo prievarta sugauti ir išvaryti tarnybon į Raudonąją armiją. Nuvežė juos į Vilnių. Naktį, kai sugautųjų stovykloje liko tik vienas sargybinis, vyrai pasitarė, nusprendė, kurie bėgs ir kurie liks tarnauti rusams. Ne iš geros valios, ne iš didelio noro tarnauti okupantams daugelis pasiliko, nebėgo, laukė, kas bus toliau. Liko tik tie vaikinai, kurių šeimose jie buvo vienintelė atrama seniems tėvams. Petras su Romu nutarė bėgti. Kiti vyrukai juos dengė. Nunešė sargybiniui tabokos kapšį, lašinių bryzą, pašnekino, užsirūkė. Tuo momentu Petras su Romu, išmetę per tvorą savo ryšulėlius už zonos teritorijos, pabėgo. Kadangi bėglių iš visų surinkimo stovyklų vis daugėjo, rusai pakelėse įrengė užkardas, kur tikrindavo visų praeinančiųjų dokumentus. Tarp Onuškio ir Rūdninkų vaikinai ir pakliuvo į tokią užkardą. Petras Gavelis nepasimetė, paaiškino, jog jie atsilikę nuo savųjų, tokių pat šauktinių, ir vejasi juos, bet išklydo iš kelio. Sargybiniai jais patikėjo ir nurodę stovyklos kryptį paleido. Bėgliai toliau eiti keliu bijojo. Po savaitės jie miškais grįžo namo. Alkani, pavargę atėjo pas mano tėvą patarimo ir pagalbos. Tėvas juos paslėpė kluone ir liepė pailsėti, paskui – bus matyti…

Klojime, šalinėje, buvo iškastas ir gerai paslėptas bunkeris, kurį padėjo įrengti tėvo draugas Juozas Mikailionis. Čia Romas Kavaliauskas slapstėsi iki 1945 metų. Petras Gavelis slėpėsi Melnytėlės kaime, bunkeryje, iškastame rugių lauke.

Mes susitikdavome su Gaveliu per mano brolį Petrą, mat abu Petrai labai mėgo žvejoti. Netoli Gavelių sodybos, krūmokščniais apaugusiame griovyje, į kurį įtekėdavo Nosos upelis, būdavo gausu ešerių. Žvejybos reikmenimis prisidengę, jie ir su Juozu Mikailioniu susitikdavo, naujienomis pasidalydavo. Mano brolis greitai vėl buvo sugautas kariuomenėn ir su sargyba išvežtas, o Petras Gavelis kartu su vyresniuoju broliu Vladu išėjo pas partizanus. Nuo tada jis ir gavo Ešerio slapyvardį. Abu broliai žuvo 1951 metais.

Žmonės gyvi tol, kol gyvi kitų atminty, ir būtų neleistina istorikų klaida, jei pasiaukoję kovai dėl laisvės, pasipriešinę okupacijai partizanai būtų užmiršti.

– Kaip gyvas atminty ir akyse Tursko bendražygis Lionginas Sevelevičius. Jis dažnai užsukdavo pas mus su tėvu pasikalbėti. Lionginas buvo linksmas, sugebėdavo visus prajuokinti, net ir sunkiomis persekiojimų dienomis liko optimistas. 1944 metais jį sugavo rusai ir išvežė į Vilnių. Pirmomis dienomis jo į frontą nepasiuntė, nes reikėjo vyrų maisto sandėlių apsaugai. Jis liko Vilniuje sandėlių saugoti. Po metų Sevelevičių išleido atostogų, bet neapsižiūrėję paliko jam vokišką šautuvą su šoviniais. Jis aplankė tėviškę Panevėglėje ir užėjo pas mano tėvus. Ilgai tarėsi su tėvu, kalbėjosi susitikęs su eiguliu Juozu Mikailioniu. Atsisveikindamas šeimai sumelavo, kad grįžta tarnauti rusui ir… išėjo pas partizanus. Partizanavo Vėžionyse, Žvirgždėnuose, užklysdavo ir į Budos kaimą. Pas Kaminskus dažniausiai ateidavo vienas, be palydovų, arba jie jo laukdavo miške. Kai žuvo būrio vadas Jonas Turskas, kai beveik neliko gyvų jo bendraamžių iš aplinkinių kaimų, Lionginas pasitraukė į Gdanską, kur gyveno iki mirties.

Iki 1951 metų partizanai dažnai sustodavo poilsiui ir dienodavo tėvo klojime, slėptuvėje. Tačiau kažkas prasitarė apie bunkerį: eigulys, įtartinus seklius pastebėjęs, pranešė tėvui, ir slėptuvė paskubomis buvo išardyta. Beje, tuo metu ypač pagausėjo stribų visuose aplinkiniuose kaimuose, prasidėjo dažnos kratos ir mūsų namuose…

Iš Tamašavos, lydimi būrio kareivių, į Budos kaimą daryti kratų ateidavo ir stribas Juozas Patackas. Stebėjomės ir baisėjomės jo elgesiu: jaunas, gal dar nė dvidešimties neturintis, o jau plėšikavo su „senais vilkais“, pradėjo girtauti. Buvo iš ko lėbauti prisiplėšus. Jis apšvarino Romo Kavaliausko ir Vaclovo Svirinavičiaus sodybas, su ginklu rankose žmonėms grasino Sibiru, žadėjo sušaudyti nepaklusniuosius. Savo pažįstamiems tėviškėje Patackas bandė teisintis, kad nenorėjęs žūti rusų kariuomenėje tarnaudamas, todėl į stribus nuėjęs. Deja, iš jo elgesio matėsi, kad vyrukas savo galvos neturi, nors gerai žinojo, ką daro. Nė vienas jaunas vaikinas nenorėjo žūti ne savo Tėvynės laisvę gindamas, tačiau kruvinos stribo tarnybos nesirinko. Nelengva jaunus nesubrendusius teisti, bet ir pateisinti sunku. Per dviejų okupacijų metus visa Lietuva tapo karo auka, nors niekas to nenori suprasti, – kalba Viktoras Kaminskas.

Taip, kai šnekame apie okupaciją, sakome – tokia dalia lietuviams teko. Toks baisus laikas buvo, o Lietuva visiems ant tako – kas tik nemindė lietuvių žemės… tačiau smurto prieš savo tautą, išdavystės saviems žmonėms nepajėgia atleisti žmogiškoji atmintis. Suluošinti gyvenimai, netektys lydėjo ne vieną Lietuvos kartą.

Važiuodami Neveiglo paežere, sustojame prie didelio medinio kryžiaus, pastatyto partizanų ryšininkui Juozui Savickui jo žūties vietoje. Paminklą pastatė jo brolis Jonas.

– Juozas buvo labai įslaptintas ryšininkas, susitikdavo tik su vado siųstais žmonėmis pagal sutartą slaptažodį. Jis tapo nužmogėjusių stribų auka. Juozas žuvo ne dėl išdavystės, nes apie jo veiklą nedaug žinojo netgi brolis. Kalėdų pavakary Juozas Savickas išėjo aplankyti savo kaimynų Šmigelskų ir kišenėje nešėsi dvi mamos iškeptas bandeles vaikams. Kaip tik tuo metu stribai, išnaršę Petro Kaminsko namus, lydimi rusų kareivių, patraukė Daugų link. Pastebėję netoli ežero Juozą Savicką, nė žodžio nepasakę, nė jo nepažinę, pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių. Partizanų ryšininkas buvo sunkiai sužeistas: kraujavo peršautas žarnynas, jis krito ant ežero ledo. Kai stribai prisiartino, Juozas dar buvo gyvas. Nepakeldamas deginančio skausmo, nukritęs graužė ledą. Stribai priėjo prie sužeistojo, apkraustė kišenes ir, neradę, ko ieškojo, ištraukė iš mirštančiojo kišenės dvi bandeles ir čia pat suvalgė. Nuėjo palikę mirtinai sužeistą vaikiną kankintis. Sakykit, ar už paskutines begalinio skausmo minutes galima atleisti stribams?