Spalvingame Stankūnų šeimos paveiksle – laimę liudijančios šypsenos

Rūta Averkienė

Net
ir vieną popietę bei vakarą praleidus linksmoje ir, nė kiek neabejoju rašydama,
laimingoje Danutės ir Artūro Stankūnų šeimoje, galima tvirtinti, kad gyvenimas,
koks bebūtų nenuspėjamas, visgi yra nuostabus, su dideliais ir mažais
stebuklais! Įgaunantis dar daugiau spalvų, kai jį įprasminame tiesdami ranką
artimui… skirdami laiko švelnumui ir atjautai… gerumui ir Meilei… Laiko
sau ir kitiems. Kai dalindami dėmesį ir jautrumą, pilką tuštumą užpildome
Meile, džiaugsmingu savęs dovanojimu… Juk tuomet ir
patys patiriame daugybę teigiamų emocijų.

Gerą
nuotaiką spinduliuojanti Danutė, paklausta, kaip nupieštų žodį „globa“, pradeda
šypsotis ir vaizdžiai rodo, pasakodama skambia dzūkiška tarme: „Šis žodis būtų
nupieštas pačiom mano mėgstamiausiom raudona ir mėlyna spalvom. Paveikslas būtų
tik toks – šypsenų pilni mamos, tėčio, daugybės mergaičių ir berniukų
veideliai“. Jai santūriai pritaria vyras Artūras.

Kuo
gi ypatinga ši Varėnos rajone, Matuizų kaime gyvenanti šeima? Ogi tuo,  jog Dievas jiems davė vieną savo sūnų Edviną bei
keturis globotinius – Vaidą, Samantą, Živilę ir Rytį. Visi vaikai tarsi
sujungti kažkokia nematoma gija, vienas paskui kitą atkeliavo į Stankūnų
šeimą. 

Iš
tiesų su šiuo žodžiu susijęs visas Danutės gyvenimas. Jo prasmę moteris žinojo
nuo pat mažumės. Vaikystėje girdėjo mamos pasakojimus, kaip jai teko ragauti
vaikų namų duonos, nes pokariu Danutės senelę vos dvidešimt penkių metų sušaudė.
Pačios Danutės bei jos brolio ir dviejų seserų tėviškė  – miškuose pasislėpusiame mažame Šklėrių
kaimelyje netoli Baltarusijos sienos, tad mokytis jai teko Merkinės internatinėje
mokykloje. Ten sutiko savo būsimą vyrą Artūrą, kilusį iš Marijampolės rajono,
kuriam trūko tėvų meilės. „Mes kai mokėmės internate, turėjom daug draugų.
Savaitgaliais ir vasarą važiuodavom visi į mano kaimą. Tėvai nedrausdavo,
priešingai, džiaugdavosi, nes labai mylėjo vaikus. Dažnos Artūro viešnagės mano
namuose peraugo į meilę, kuri tęsiasi iki šiol“, – šypsosi Danutė.

Pirmasis
globotinis Vaidas jų šeimoje atsirado beveik septynių mėnesių, kai sūnui
Edvinui buvo trys metukai. Jis yra Artūro sesers sūnus.  „Artūro sesuo sunkiai vertėsi, augino sūnelį
viena. Kai  ji paskambino, kad išvažiavo
į užsienį užsidirbti, o sūnus atsidūrė Panevėžio vaikų globos namuose, mes nė
akimirkos nesuabejojom, kad Vaidą reikia paimti į šeimą. Jis žinojo, kad aš esu
antra mama. Nuo pat mažumės jam tą sakiau. Vaido mama, net ir sunkiai dirbdama
užsienyje, sūnaus nepamiršo – skambindavo, siuntė jam dovanėles, net nuvažiavę
buvome pas ją. Tačiau vėliau neaiškiomis aplinkybėmis dingo ir iki šiol jau dvidešimt
metų nėra jokių žinių. Vaidui vienintelis mamos atsiminimas – ant spintelės
stovinti fotografija“,– rodo nuotrauką Danutė.

„Kai
sūnus Edvinas išėjo į mokyklą, Vaidui pasidarė liūdna ir jis pradėjo prašyti
broliuko. „Mama, tėti, aš neturiu su kuo mašinytėm žaisti. Važiuojam į vaikų
kaimą, paimkit man brolį“. Su Artūru šį vaiko prašymą pradėjome svarstyti
rimčiau, nuėjome į Varėnos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos
skyrių.  O ten pasakė: „Brolio jums
neturime, bet yra labai graži sesė“. Artūras iš pradžių nebuvo labai
patenkintas, kad siūlo globoti mergaitę. Klausiau sūnaus Edvino nuomonės, o jis
pasakė, kad jam nėra skirtumo, svarbu, kad Vaidui būtų gerai. Vaidas protestavo
– „jokių sesių, man reikia brolio“! Bet
aš pagalvojau, kad mergaitės labai norėčiau. Prikalbėjau Artūrą nuvažiuoti  į Alytaus kūdikių namus. Sakiau: „Artūrai,
taigi niekas neverčia mūsų imti, tik pasižiūrėsim“.  Pasižiūrėjom… Ir neilgai trukus dviejų
metukų ir septynių mėnesių Samanta jau gyveno mūsų namuose. Buvo nedrąsi, baikšti
mergaitė, o Vaidas iš pradžių net į jos pusę nenorėjo žiūrėti. Tuo metu mes jau
penkiese gyvenom vieno kambario bute, tad pradėjome ieškoti erdvesnio būsto.
Kai nusipirkom dviejų kambarių butą, daugiau erdvės atsirado ir vaikams žaisti.
Vaikai  iš lentelių pasidarydavo tiltus
mašinytėm važinėtis. Iš pradžių Vaidas net mašinytės Samantai neduodavo, bet
pamažu „ledukai“ ištirpo. Samanta atsidėkojo rūpestingumu – visada sudėdavo
Vaidui knygas į kuprinę“. Danutė prisimena vieną nemalonų įvykį, kuris jos
globotinius suartino. „Pareina Samanta vieną vakarą verkdama, jai kieme berniukas
per rankutes mušė dilgėlėm. Rankos visos pūslėtos, skauda. O Vaidas
pasididžiuodamas pasakoja, kad gindamas sesę, neklaužadą pats išplakė dilgėlėm.
O aš džiaugiuosi – „va kaip gerai, mano vaikai gina vienas kitą“.

Kaip
šioje geroje šeimoje atsirado trečioji globotinė Živilė? „Mūsų sūnus Edvinas
mokėsi  Varėnos technologijos ir verslo
mokykloje. Parvažiavo vieną kartą ir sako: „Ar gali pas mus mano klasės draugė
atvažiuoti, ji neturi kur grįžti, nes gyvena „Spengloje“ (vaikų globos namuose).
Žinoma, sutikom, kad atvažiuotų. Pradėjo atvažinėti dažniau ir pasiliko. Ji iš
pradžių buvo kaip sužeistas žvėrelis, sunkiau bendraujanti. Tačiau mums jos
labai pagailo.  Aš pasakiau: „Živile, jei
nori pas mus gyventi, tu turi sutikti su mūsų šeimos sąlygom“. Živilę išlaikėm
iš savo lėšų, o jai liepėm taupytis. Mergina  susitaupė, ir mes sugalvojom, kad reikia jai Matuizose
nupirkti butuką. Parašėme laišką „Bėdų turgui“.  Živilė buvo atrinkta dalyvauti šioje laidoje. „Bėdų
turgus“ daug padėjo, po laidos dar daug žmonių atsiliepė. Paskui žiūriu, kad
mano vaikai – Edvinas ir Živilė –susibičiuliavo ir įsimylėjo. Nedraudėm vaikams
draugauti. Ir štai – jie sukūrė šeimą, augina dvi mergaites – vieną savo, o
kitą pasiėmę iš globos namų. Džiaugiuosi, nes 
Živilė yra pareiginga ir darbšti, baigė Vilniaus kolegiją, o šiuo metu LEU
studijuoja socialinį mokslą. Kol tėveliai dirba ir mokosi, mes padedam auginti
anūkėles. „Penktadienį anūkėlių  Keitės
ir Godos diena, jos čia miega, o šeštadienį važiuojam pas močiutę“, – papildo
Artūras.

Šiuo
metu namuose auga tik mažiausias globotinis ir didžiausias energijos
„varikliukas“ ketvirtokas Rytis. Mylimas ir laimingas. Samanta pasiprašė, kad
gerieji globėjai Danutė ir Artūras paimtų globoti jos broliuką, pasižadėjo, kad padės jį auginti. Ir štai dešimtmetis Rytis šioje šeimoje gyvena jau puspenktų
metų. „Prisimenu,
kaip nuvažiavom Ryčio pirmą kartą aplankyti. Sėdim mašinon, laukiam, žiūrim,
bėga tokis kūdas (liesas) berniukas, visas pamėlis, „permatomas“ kap tas
vištėlis. Tai Artūras ir sakis: „Dzie,
cia mūs Rytis lakia“.  Atsisuko
mašinos langą, pašaukė: „Ryti!“, ir tas
atsisuko. Parsivežėm, prabuvo pas mus vasarą, buvo labai geras vaikas. Taip ir
pasiliko, mes jo jau negrąžinom. Jis į mūsų šeimą atėjo kaip savo vaikas“.

Danutė
giria, kad Rytis noriai skaito knygeles, rašo rašinėlius, sekasi ir matematika.
Laisvalaikiu būna lauke, na, ir žinoma, prie kompiuterio. Bet geriausia būna
vasarą, kai su pusbroliais Arminu ir Justinu būna pas močiutę kaime. „Ryti, ką
kaime veiki? “, – klausiu. „Oi, kaime daug ką yra veikti! Žaidžiu krepšinį, kitus žaidimus, brolis krepšį pakabino ten
kaime,  Su močiute grybaunam, žinokit,
jau šešiasdešimt eurų užsidirbau grybaudamas“. Paklaustas, ką ruošiasi pirkti,
berniukas šypsosi, kad taupo. „Ryti, ar tau smagu čia gyventi?“, –
klausiu.  „Tai žinoma,  labai“,– net nemirksėdamas ir glostydamas
šuniuką atsako judruolis. „Tai kaip ta matematika?“– pasidomiu.  „Po truputį gaunasi, taigi su tėčiu Artūru
ruošiam“, – linksmai šypsosi Rytis.

Paklausti, su kokiais
iššūkiais susiduria globodami vaikus, Danutė savo, kad iššūkių yra įvairių –
pasitaiko ir aplinkinių smerkiančių nuomonių, kad vaikus augina tik dėl pinigų,
kad netinkamai maitina,  bet skaudžiausia
jiems atskirtis ir net patyčios mokykloje, su kuriomis, deja, teko susidurti
kiekvienam jų globotiniui. Skaudūs prisiminimai apie patyčias globos namuose
tarsi juodas šešėlis vaikus atlydėjo ir į globėjų namus. Danutė su skauduliu
balse pasakoja, kad Rytis, kai jį parsivežė, vis klausdavo, ar jis tikrai labai
negražus, nes labai liesas, kaip ten jam buvo sakoma. „Mes jį vis guodėm, kad
jis labai gražus, o Artūras juokaudavo: „Nepergyvenk, Ryti, mes Tave atšersim“.
Už per didelį judrumą vaisių ar sausainių gaudavo tik pauostyti. Niekada
neginu, jei mūsų vaikai būna kalti. Bet jei nekalti, visada už juos mūru stojam.
Visiems, kuriems pavydu globos pinigų, siūlau – „imkit, globokit vaikus, ir jūs
gausite tuos pinigus“. „Mes neskirstom vaikų, kuriam ko reikia, tą ir perkam.
Dabar štai Ryčiui tvarkom dantukus.  Ačiū
Dievui, turim darbus, mes ir vaikai sveiki, ir tai yra svarbiausia“.  

Šiuo metu Danutės ir Artūro Stankūnų
vyriausieji globotiniai jau savarankiški. Vaidas gyvenimą kuria Vilniuje –
baigęs Medininkų pasieniečių mokyklą, dirba pasieniečiu. Samanta mokosi
Vilniaus kolegijoje ir dirba Vilniaus Gedimino Štabo batalione. Buvusi
globotinė, dabar jau marti, Živilė augina dvi dukreles ir mokosi LEU socialinio
darbo specialybės. Sūnus Edvinas dirba Matuizų gamykloje, su šeima gyvena
netoliese.

Dviejų kambarių bute dažnai
susirenka visi. Danutė sako, kad vietos visada visiems užtenka. „Juk
svarbiausia, kad visi laukiami ir mylimi“.

Socialinė
sritis – Danutės kasdienė stichija. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame
universitete įgijusi socialinio darbo specialybę, ji septintus metus dirba
Marcinkonių seniūnijos socialinio darbo organizatore. „Nors darbo krūvis
didelis, o ir darbas psichologiškai nelengvas, labai padeda teigiamas požiūris
ir  ilgametė asmeninė patirtis. Mano
darbų sąraše – šimtas penki socialinės rizikos šeimų asmenys ir apie trys
šimtai senyvo amžiaus žmonių. Džiaugiuosi, kad su visais randu bendrą kalbą,
nesmerkiu net ir tų, „paklydusių“, stengiuosi jiems padėti“. 

Marcinkonių
seniūnijos seniūnas Vilius Petraška bei seniūnijos žmonės Danutei negaili
gražių žodžių, įvardija ją kaip pareigingą, „iš širdies“ dirbančią socialinės
srities specialistę, kuri supranta ir užjaučia kiekvieną besikreipiantį
pagalbos.

Artūras
dirba UAB „Lietuvos geležinkeliai“, o laisvu nuo darbo metu rūpestingai tvarko
šeimos reikalus.

Namuose
ant sienos kabo vaikų tėveliams padovanotas kalendorius, kuriame – laimingos
šeimos akimirkos.

Danutės
ir Artūro šeima yra puikus pavyzdys, kaip reikia tinkamai ir su meile globoti
vaikus.

Ar
nesunku globoti ? Danutė ir Artūras sutartinai tvirtina, kad globojamus vaikus
priėmė kaip ypatingą Dievo dovaną, todėl visus pasitaikiusius sunkumus sprendžia
ganėtinai lengvai.  Vaikai jų šeimoje jaučiasi ypatingi,
nes yra labai mylimi.

Pabuvus
laimingoje Stankūnų šeimoje, išklausius Danutės Artūrui pritariant linksmai
pasakojamas jų gyvenimo istorijas ir nelabai linksmai – skaudžius momentus,
kuriuos teko jų vaikams išgyventi, supranti, jog Danutės nupieštas žodis
„globa“ yra pats tikriausias šios šeimos paveikslas.