Spaudinių paroda Varėnoje „Tautosaka Vinco Krėvės gyvenime“

Varėnos viešosios bibliotekos skaitykloje veikia spaudinių paroda „Tautosaka Vinco Krėvės gyvenime“, skirta knygos „Dzūkų poringės“ 80-ties metų sukakčiai paminėti
Turbūt nėra kito lietuvių rašytojo, kurio kūryba būtų taip glaudžiai ir įvairiai susijusi su tautosaka, kaip Vinco Krėvės. Domėtis tautosaka, ją rinkti pradėjo dar jaunystėje. 1905-1906 m. jam pasitaikė proga dvi vasaras su etnografu Eduardu Volteriu pakeliauti po Dainavos kraštą ir talkinti jam užrašinėjant tautosaką. Tautosaka tapo gaivia rašytojo kūrybą maitinančia versme ir svarbiu jo mokslinių tyrinėjimų objektu. Universiteto leidiniuose „Tauta ir žodis“, „Mūsų tautosaka“ buvo iš esmės paskelbta visa jo surinkta folklorinė medžiaga. Daugelis tų publikacijų vėliau virto atskiromis knygomis: „Dainavos krašto liaudies dainos“(1924), „Aitvaras liaudies padavimuose“(1933), „Sparnuočiai liaudies padavimuose“(1933), „Dzūkų poringės“(1934).
Knygoje „Dzūkų poringės“ (1934). išspausdintos šešios legendos.: „Raigardo miestas“, „Liškiava ir Merkinė“, „Karalius Žvaigždiklis“, „Šarūnas“, „Šarūnas liaudies dainose“, „Poteronių kalnas“. Šios legendos, pasak autoriaus, priklauso tai rūšiai, kuri labiau apibūdinama žodžiu poringė: „Legendoms pažymėti lietuviai turi žodį „poringė“. Tas žodis ne pramanytas, bet paimtas iš gyvosios žmonių kalbos. Padavimas – tai pasakojimas apie senovės įvykius, kuriais pasakotojas tiki, kaipo faktais, ir jei dar tie faktai yra surišti su tam tikrais papročiais. Pasakojimai gi su didele doze fantastiško, pasakiško elemento, arba apie įvairius pasivaidenimus – tai jau ne padavimas, bet poringė“ (Dzūkų poringės, p. 171)
„Dzūkų poringėse“ autorius pateikia pastabas, kuriose jis nurodo, kad knygoje tilpusios poringės buvo surašytos iš vietinių gyventojų lūpų. Autorius taip pat išvardija pasakotojų pavardes , nurodo metus, kada jos buvo užrašytos.
Parodoje – Varėnos viešosios bibliotekos fonde esantys leidiniai: Vinco Krėvės knyga „Dzūkų poringės“ (1934) bei Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys „Tauta ir žodis“ (red. V. Krėvė Mickevičius): Kn. 1:. -1923; Kn. 2:. -1924; Kn.3:.- 1925; Kn. 4:.- 1926; Kn. 5:.- 1928 . „Tauta ir žodis“ knygose – daug V. Krėvės užrašytos folklorinės medžiagos: dainos, jo paties padavimais vadinti naratyvai apie Raigardo miestą, Liškiavą ir Merkinę, karalių Žvaigždiklį ir Šarūną, laumes, Perkūną, aitvarą, pasakojimai ir smulkioji tautosaka bei įvairūs tikėjimai apie bites ir paukščius, dzūkų vestuvių ir krikštynų aprašymai, burtai ir prietarai, kerai, patarlės ir priežodžiai.
Parodą papildo spaudoje skelbti straipsniai apie Vinco Krėvės folklorinę veiklą: Vilmos Daugirdaitės „Ar jau įmintos visos Vinco Krėvės folklorinės veiklos mįslės“ , Antano Chlebinsko „Vilnius, Vilnijos kraštas ir tautosakininkas V. Krėvė“, Alfredo Seno „Vincentas Krėvė ir lietuvių tautosaka (folkloras)“, taip pat Alberto Zalatoriaus monografija „Vincas Krėvė“ bei knyga „Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje“ (1983).

Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė