Susipažinome su Valkininkų apylinkėmis. Siūlome ir jums!

Tiltų kaimo bendruomenė pradėjo įgyvendinti Trakų rajono savivaldybės remiamą projektą „Kilk nuo sofos ir judėk“. Minėdami Valsybės dieną projekto dalyviai išsiruošė į žygį „Mano kraštas“, kurio metu nužygiavo apie 18 km ir aplankė istorines Valkininkų apylinkės vietas.  Žygeivius lydėjo, labai vaizdingai  , įdomiai  istorines vietas apibūdino ir aprodė Valkininkų bendruomenės pirmininkė Danutė Blažulionienė. 

             Išžygiavę iš Tiltų , eidami vaizdingais Gelužos upės krantais, projekto dalyviai su palydove susitiko prie koplytsulpio , kelyje žuvusioms aukoms, kuris pastatytas šalia kelio Vilnius –  Druskininkai, avaringiausiai vietai pažymėti. Čia pat ir paminklas karo aukoms, sušaudytiems Valkininkų miestelio gyventojams . Toliau miestelio pakraščiu patraukėme link  vietovės, kurioje nuo  1635 metų pradėjo savo gyvenimą  ir iki pat karo stovėjo Valkininkų pranciškonų- vyrų  vienuolynas, priklausęs Vilniaus konventui.  Šiandien šio pastato vaizdą, išdėstymą pristato bendruomenės iniciatyva pastatytas  maketas, dar išlikę  pamatai ir uždaryta rūsių anga, seniūnijos tvarkoma sala su grioviu.  Buvusio vienuolyno teritorijoje stovi 1998 metais pastatytas įspūdingas kryžius, išdrožtas  meistro Juozo Jakšto,   primenantis tuos laikus, kai šioje vietoje buvo vienuolynas.

 Kiek toliau prieiname vietovę, kurioje Geluža įteka į Merkį, o čia pat įsikūręs ir Paklėštarės kaimas.  Merkys plukdydamas savo vandenis lydi visur. Ši upė labai vingiuotai, gražiai įsirangiusi Į Valkininkų miestelio teritoriją, puošia jį savo gražiais krantais, kalbina almančiu vandeniu. Perėję per tiltą atsiduriame Santakos miške ir žygiuojame pažintiniu turistiniu taku „Žodis girios draugui“. Miškas – rekreacinio pobūdžio pušynas su senais medžiais. Prie Merkio praretinti ir prakirsti krūmai, pro juos atsiveria upės vingiai su vaizdingais, nuplautais smėlio krantais. Išėjus į miško pakraštį, patekome į žaluma spindinčią pievą, per kurią vingiuoja dvi upės.  D. Blažulionienė veda toliau ir prieiname nuostabų reginį – dviejų upių – Šalčios ir Merkio –  santaką. Pasigrožėję reginiu, pailsėje keliaujame toliau. Aplankome vietinės reikšmės architektūros paminką Užuperkasio kaimą. Iš jo, norėdami patekt į Valkininkų miestelį, vel turime pereiti kitą pėsčiųjų tiltą per Merkį. O šioje pusėje akmenimis grįstoje aikštėje  dunkso Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Šioje vietoje mūsų palydovė pristato Valkininkų kūrimosi istoriją. Valkininkai – vienas ryškiausių lietuvių liaudies medinės architektūros urbanistikos kompleksų. Miestelio  planas yra archajiškas, reliktinis, autentiškas. Vaikščiodami medinių trobų apsuptos aikštės akmeniniu grindiniu, galėjome  įsivaizduoti, jog atsidūrėme XVI amžiuje, nes kaip tik tada  aikštė, miestelis  ir pradėjo formuotis. Istoriniuose šaltiniuose Valkininkų vietovė žinoma nuo XIV a. 1418 m.  paminėtas Valkininkų dvaras ir miestelis, 1503 m. – valsčius, 1516 m. – miestas, o 1571 m. jam suteiktos Magdeburgo teisės . 1795 m. LDK žemių dalis kartu su Valkininkais atiteko carinės Rusijos imperijai ir išliko jos valdžioje iki 1918 m. Tuo metu Valkininkų miestelis priklausė Vilniaus gubernijai, Trakų apskričiai, tuo tarpu tarpukariu (1920–1939 m.) Valkininkai buvo sudėtinė Lenkijos valstybės dalis. 

Didelę įtaką miesteliui turėjo  žydai su savo amatų dirbtuvėmis, sinagogomis, aludėmis, parduotuvėmis, vaistine, skerdykla ir gyvenamaisiais namais. Žydai turėjo ir savo kapines, kurios prižiūrimos ir saugomos iki dabar. Kaip ir daugelį vietovių , taip ir Valkininkus, palietė antrasis pasaulinis karas, sunaikinęs miestelį, pakeitęs gyventojų likimus. Kelionės pabaigoje bendruomenės pirmininkė nuvedė į dar vieną kultūros paveldo objektą – Karalienės Bonos piliavietę. Prasibrovę pro miškingą teritoriją priėjome pilies vartų liekanas, kurios išlikusios iki šių dienų.  Čia bendruomenės pirmininkė papasakojo dar vieną Valkininkų karališkojo medžioklės dvaro istoriją. Klausėmės ir buvome sužavėti šios moters užsidegimu, savo krašto istorijos žinojimu, domėjimusi,  siekiu jį išsaugoti, puoselėti ir pristatyti plačiajai visuomenei. 

        Pažintį su Valkininkų apylinkėmis baigėme ten nuo kur ir pradėjome, prie įvažiavimo į miestelį – liūto skulptūros su užrašu- VALKININKAI. Didingas miestelio simbolis, visiems pakeleiviams primena didžią miestelio istoriją – apie suteiktas  Magdeburgo teises,  1792 m.  Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo  kunigaikščio Augusto Poniatovskiso Valkininkams suteiktą herbą ir  dabartinį herbą patvirtintą 1993 m. kovo 30 d. Prezidento dekretu.

        Nors ir pavargę, bet daug sužinoję projekto dalyviai vakarop pasiekė savo gimtuosius Tiltus.

                                                                                                                                    Projekto vadovė Vaiva Neteckienė