Tarptautinės gimtosios kalbos dienos popietė Dubičiuose

Varėnos r. Dubičių
bibliotekoje vyko popietė, skirta Tarptautinei gimtosios kalbos dienai.
Parengta ir spaudinių paroda „Kalba – didžiausia tautos dovana“. Pradžioje
bibliotekininkė Regina Lukoševičienė kalbėjo apie lietuvių kalbos išskirtinumą
ir grožį.

Niekas
dar nenustatė, kaip tautose atsirado kalba, bet lietuvių kalba neabejotinai yra
laikoma viena iš seniausių kalbų. Ji nuėjo labai sunkų kelią: buvo daug metų
lenkinta ir rusinta, net keturis dešimtmečius buvo visiškai draudžiama, bet
išliko. Prof. habil. dr. Vytautas Vitkauskas, vyriausiasis „Lietuvių kalbos
žodyno“ XVII–XX tomų redaktorius, sakė: „Kaip šitokia prispausta tauta tokią
senovinę kalbą išlaikė! Tiesiog fenomenas! Šitoks mąstymo gražumas! Ir
gudrumas: „Nesikišk per daug, bet, jei manai savaip, tai ir laikykis savo.“

Ar
žinote, kad 1992 metais UNESCO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia kalba
pasaulyje. Antroje vietoje – norvegų, o trečioje – italų kalba. Pasaulyje yra
apie 3900 kalbų. Didžiausios yra 83 kalbos, o 20 kalbų pasaulyje kalba tik po
vieną žmogų. Sužinojome dažniausiai lietuvių kalboje naudojamų žodžių dešimtuką
(ir, jis, būti, tas, į, kad, aš, kuris, su, šis), daiktavardžių penketuką
(darbas, žmogus, Lietuva, metai, laikas) ir seniausius lietuviškus žodžius
(avis, akis, mama, beržas, ranka, naktis, dangus, sūnus).

Mokėmės,
kada sakyti du, o kada dveji: dvi rankenos, bet dvejos durys, du kėliniai, bet
dvejos rungtynės ir pan. Sužinojome, kad žodis „statyti“ turi 11 reikšmių, o
„eiti“ – net 23.

Lietuvių
kalbos grožis pasireiškia ir tuo, kad ji mokėjo išsaugoti visų mėnesių
pavadinimus. Ne visos Europos tautos gali tuo pasigirti.

Miklinome
liežuvius greitakalbėmis, smagiai pasijuokėme skaitydami linksmąjį žodynėlį:
birža – Biržų gyventoja, daboklė – vaikų darželio auklėtoja, drebučiai –
vaikai, bijantys skiepų, nedorėlis – žmogus be dolerių ir kt., minėme mįsles,
pagal kūrino pavadinimus spėjome lietuvių autorius. Renginio dalyvėms reikėjo
ištaisyti žargonus, barbarizmus, svetimybes. Sekėsi labai gerai, šaunuolės
moterys! O kokie taiklūs ir išradingi buvo jų sugalvoti palyginimai įvairiems
gyvūnams. Ir Maironio „Trakų pilį“ galėjo padeklamuoti be klaidų. Julija
Jonienė sukūrė dzūkišką eilėraštį „Gimtoji kalba“ ir jį perskaitė. Tai
vainikavo mūsų susitikimą. Visoms renginio dalyvėms bibliotekininkė įteikė
padėkas ir pakvietė puodeliui arbatos.

Keletas
posmelių iš Julijos Jonienės eilėraščio:

Kokia
tu, Lietuva maža,

Brangi
mano šalale!

Bet
dzūkas čia su žemaičiu

Susišnekėt
negali.

Dzūkelis
kepa ne sklindžius,

O cik
bulbinius blynus.

Nuo jų
pakvips visas sodžius,

Gardžiau,
nei geras vynas.

Bet man
vis tiek labai graži

Šnekta
vaikystės mano,

Kadu
pintan lopšin mani

Brangi
mama sūpavo.

Gerbkime
mūsų protėvių indėlį į kalbos išsaugojimą ir ją branginkime.

Dubičių
bibliotekos bibliotekininkė Regina Lukoševičienė