Tėtis. Žodžiai trumpi, bet prasmingi

Sekmadienį, birželio 1-ąją, minime Tėčio dieną. Tai proga sustoti ir pagalvoti apie tėčio vaidmenį mūsų gyvenime.

Dažnai būtent tėtis pirmasis išmoko važiuoti dviračiu, drąsina prieš svarbų pasirodymą ar ramina, kai nepasiseka. Jo žodžiai – trumpi, bet prasmingi, o palaikymas juntamas net tada, kai jis nieko nesako. Tėtis moko drąsos, ištvermės ir tikėjimo savimi. Jis – tylus herojus, visada esantis šalia.

Alytiškiai moksleiviai rašo apie tėčių padrąsinimą, kuris padėjo žengti svarbų žingsnį, apie stiprų petį ir supratingą žvilgsnį.

Livita Kuncaitė. Tėčio požiūris mane įkvepia ir motyvuoja mažiau bijoti

Mano tėtis, manau, yra vienintelis mūsų šeimoje, kuris nebijo suklysti. Jis dažnai elgiasi impulsyviai, daro tai, kas tuo metu šauna į galvą, negalvodamas apie galimas pasekmes.

Tačiau aš nemanau, kad tai blogas dalykas. Priešingai, man atrodo, kad taip jis geba labiau atsipalaiduoti, nesukdamas sau galvos dėl kiekvieno sprendimo. Tai man tarsi pamoka, kad nereikia bijoti klysti. Jo požiūris mane įkvepia ir motyvuoja mažiau bijoti.

Prisimenu, kai buvau maža, labai bijojau aukščio. Tačiau tėtis vis tiek vesdavosi mane ant apžvalgos bokštų, net jei verkdavau ar spyriojausi. Dabar, kai paaugau, pastebiu, kad aukščio bijau daug mažiau, galbūt dėl tų akimirkų, kai jis drąsiai mane vesdavosi kartu.

Manau, kad būtent dėl jo drąsos ir noro nebijoti suklysti, aš šiandien nebijau išreikšti savo nuomonės, kalbėti garsiai ar net pasirodyti scenoje. Jo pavyzdys parodė man, kad klysti – ne silpnybė, o natūrali gyvenimo dalis, iš kurios galime augti.

Milda Jacevičiūtė. Tėtis man padeda nebijoti suklysti

Tėtis man padėjo įveikti daugelį mano baimių. Sakyčiau, kad jeigu ne jis, daug dalykų iki dabar bijočiau daryti.

Pradėkime nuo mažens, kai jis išmokė mane slidinėti. Iš tikro man buvo tik treji metukai, tai nežinau, ar bijojau, bet visi galime įsivaizduoti, kiek daug darbo ir kantrybės reikia įdėti, kad išmokytum vaikutį čiuožti.

Taip pat jis išmokė mane važiuoti dviračiu. Kažkodėl būtent to maža labai bijojau, nenorėjau net bandyti. Todėl mokytis važiuoti dviračiu pradėjau gal devynerių, ir, patikėkite, man nesisekė taip gerai. Bet visgi – jau keleri metai aš esu išmokusi važiuoti dviračiu.

Bet lyg to būtų negana! Prieš dvejus metus, vasarą, tėtis nusprendė, kad galėčiau išmokti važiuoti elektriniu dviračiu. Iš tikrųjų neblogai pavyko, tik aš pamiršau, kaip stabdyti, ir įvažiavau į sieną. Tada vėl bijojau sėsti ant šio dviračio.

Bet praeitą vasarą tėtis mane beveik privertė bent pabandyti. Man pavyko, bet sakiau jam, kad tikrai nevažinėsiu elektriniu dviračiu. Tačiau viskas išėjo atvirkščiai – pradėjau kaip tik važinėti tik elektriniu dviračiu. Ir šį pavasarį, vos pasitaikius geram orui, važiuoju su draugais pasivažinėti.

Mano tėtis yra vienas iš tų žmonių, kurie beveik nieko nebijo. Jisai man padeda įveikti ir mano baimes bei sunkumus. Ir padeda nebijoti suklysti.

Erikas Zablackas. Iš močiutės lūpų – apie jos tėtį

Mano močiutė vaikystėje neturėjo baimės jausmo. Ji tiesiog nežinojo, kas yra baimė. Vieną kartą jos tėtis, mano prosenelis, į kiemą privežė daug medžių ir sukrovė juos į didelę rietuvę.

Močiutei to ir tereikėjo. Ji užsikepurnėjo ant rietuvės viršaus ir suposi ant atsikišusios šakos. 

Jos nelaimei – rietuvė sujudėjo ir medžiai nudardėjo su močiute žemyn. Išgirdęs klyksmą, atlėkė tėtis, ištraukė leisgyvę močiutę iš po medžių ir nunešė į trobą. Tėvai ilgai gydė močiutės sumušimus ir žaizdas, prireikė laiko, kol jos išgijo.

Šis poelgis visam laikui močiutei sugrąžino baimės pojūtį.

Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyrius