Tolerancijos diena Daugų Vlado Mirono gimnazijoje

Lapkričio 16 ąją – UNESCO paskelbė Tarptautine Tolerancijos diena. Šią dieną mini daugelis demokratinių valstybių.

Šiemet mūsų gimnazija taip pat atsiliepė į Tarpautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kvietimą ir dalyvavo pilietinėje iniciatyvoje „Tolerancijos gėlė”.

Kodėl „Tolerancijos gėlė”?

Kiekvienais metais yra pasiūloma vis kita šios dienos tema ir simbolis. Šiais metais simboliu tapo gėlė. Ir ne veltui. Juk gėlė – visuomet kelia teigiamas emocijas. Gėlės dovanojamos mylimam žmogui, įteikiamos sveikinant įvairiomis progomis, pagerbiant kieno nors atminimą ir panašiai. Bet gėlę galima dovanoti ne tik mylimam žmogui ar draugui, bet ir tam, kurio galbūt nemėgsti, kuris yra kitoks… Tai ženklas, kad tu žmogų priimi tokį, koks jis yra, kad tu jį toleruoji.

„Priimu tave tokį, koks esi”

Tai tolerancijos dienos šūkis. Jis buvo užrašytas ant spalvingos popierinės gėlytės ir įsegtas kiekvienam mokytojui, mokiniui…. Šį šūkį ne kartą skandavome ir renginio metu. Jis tarsi sujungė visą gimnazijos bendruomenę bendram tikslui – tolerantiškai gyventi.

Kas ta tolerancija, kodėl ji svarbi mūsų gyvenime?

Per ilgąją pertrauką, būrys mokinių ir mokytojų skubėjo į vestibiulį, kuriame vyko Mokinių tarybos, etikos bei tikybos mokytojų surengtas renginys. Renginio vedėjai Laura Vaizgutaitė ir Lukas Ivanauskas visiems paaiškino žodžio „tolerancija” reikšmę. Jie sakė: „Tolerancija – tai pakantumas kitam, kitokiam, gebėjimas gerbti tokį asmenį, kurio įsitikinimai ar nuomonė skiriasi nuo mūsų. O ji reikalinga tam, kad suprastumėm, jog pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių grupių, kurių mes, žinoma, ir jie mūsų gali nemėgti, tačiau jeigu laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne pagrindas nesantaikai, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai.”

Tolerantiškiausių mokytojų rinkimai.

Kai žinai, jog šalia yra tokių žmonių, prie kurių tu gali būti savimi, prie kurių nereikia apsimetinėti ir veidmainiauti, žinai, kad jie tave suprastas, jautiesi saugus, reikalingas ir net mylimas. Gera mūsų gimnazijoje, nes čia dirba daug tolerantiškų mokytojų. Kiekviena klasė viešai rinko ir siūlė, jų nuomone, tolerantiškiausią mokytoją.

Taigi mokiniai tolerantiškiausiomis mokytojomis laiko šias mokytojas:

Mokytoja Sigutė. Ji visuomet gera ir elgiasi tolerantiškai.

Mokytoja Daiva. Ji viską atleidžia, pakenčia net ir išdaigininkus bei visada duoda šansą pabandyti dar kartą…

Mokytoja Virgutė. Ji ne tik pati yra tolerantiška, bet ir mokinius moko tolerancijos.

Mokytoja Meilutė. Nes tiesiog jai niekada neužkliūna, kad mokinys kažkoks kitoks.

Mokytoja Gitana. Priima mokinius tokius, kokie jie, kaip sakė, „čiudni” bebūtų, priima jų nuomonę ir ją toleruoja.

Mokytoja Žiedūnė. Visus toleruoja, nė vienam nėra abejinga, visada galima į ją kreiptis, visuomet ji linksma.

Na, o pati tolerantiškiausia mokytoja, anot daugumos mokinių, yra mokytoja Stasytė. Ji niekuomet neįžeidinėja mokinių, visuomet mandagi, išklauso, toleruoja mokinių elgesį ir priima juos tiesiog tokius, kokie jie yra.

Po šių gražių Mokinių tarybos atstovų sveikinimų mokyklos choras su mokytoja Daiva paragino ir pakvietė visus drauge sudainuoti Gyčio Paškevičiaus dainą „Šiam pasauly visko būna”.

Po pamokų žiūrėjome T.Hooperio filmą „Karaliaus kalba”.

Jis privertė visus susimąstyti apie tai, kad net ir pačiose kilmingiausiose šeimose pasitaiko patyčių, nepakantumo vienas kitam… Suvokėme, kad širdgėlą ir skausmą jaučiame visi: ir karaliai, ir paprasti eiliniai žmonės… Žmones, kad ir kokie skirtingi bebūtų, vienija bendras tikslas – padėti, užjausti, suprasti…

Mokinių tarybos narė Ligita Lesniauskaitė (IVag)