Unikalusis Žiūrų folkloro ansamblis surengė skambų penkiasdešimtmečio jubiliejų (foto)

Rūta Averkienė

Tai Žiūrų slaunas kaimas…“. Šiais žodžiais prasideda viena iš
daugybės autentiškų paties seniausio Varėnos krašte Žiūrų folkloro ansamblio
dainų. Šios iki graudulio gražios dzūkiškos dainos ir vėl melodingai ir garsiai
nuskambėjo kaimo pievoje šalia Ūlos surengtoje ansamblio penkiasdešimties metų
jubiliejaus šventėje, į kurią gausiai susirinko dideli ir maži, kaime
gyvenantys ir iš jo kilę. Iškilmingam jubiliejiniam koncertui čia buvo pastatyta
didžiulė scena su profesionaliu apšvietimu ir vaizdo projekcijų ekranais.

Nuo senų
senovės Žiūruose gyvenantys žmonės buvo tarsi suaugę su gražia gamta ir
senovine buitimi. Jie saugojo ir tebesaugo savo tradicijas, amatus ir dainuoja
nuostabias dainas. Žiūriškiai vieni pirmųjų nušluostė užmaršties dulkes nuo
senovinių dzūkų dainų skrynios. Atvėrė jos dangtį, ir joje esantys dzūkiški
perlai po visą Lietuvą pabiro.

Prieš pusšimtį
metų įsikūręs folkloro ansamblis šiandien garsus visoje Lietuvoje, o jo
atliekamos dainos pasklido po atokiausius kampelius. Džiugu, kad ansamblio
moterys ir keli vyrai dainuoja iki šiol, taip pat ir ansambliui daug metų
vadovavusi Marcelė Paulauskienė. Prieš keletą
ansamblis atsikūrė, ir dabar jame dainuoja beveik penkiasdešimt ansambliečių – net
keturios kartos, auga ir dainuoti ruošiasi ir penktoji.

                      Tai
dar kartą paliudijo jubiliejinė ansamblio šventė, kuri prasidėjo, kai didelis būrys
–baltai pasidabinusios vyriausios ansamblietės ir keletas vyrų, jų vaikai,
vaikaičiai, marčios, žentai – pro ąžuolo lapais apipintus vartus tartum įplaukė
dainuodami „Per laukų ajau, žodzį kalbėjau“.  

                      Šventę
vedusi  muzikologė Loreta Sungailienė pasidžiaugė,
kad ne be reikalo buvo nuspręsta Žiūrų kaimo dainavimo tradiciją  įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros
paveldo vertybių sąvadą. Ji priminė ansamblio istoriją ir sakė, kad šiame kaime
nuo senų senovės dainavusių žiūriškių tradicijas perima vaikai, vaikaičiai.
„Visa tai Žiūruose gyva, dainavimas tapo jūsų kultūrinio tapatumo ženklu. Šias
dainas – ir vienbalses ir daugiabalses – vertinu už skambumą, melodijų vingrumą“.
Muzikologė pažymėjo, kad ansamblyje dainavę vyrai įkvėpė dainuoti ir kitus,  kad jame dabar dainuojantys tai daro labai
nuoširdžiai, ir kiekvienąkart daina suskamba gražiai, prasmingai išpasakojama
dainos istorija. „Didelės meninės vertės dainas jūs visada dainavot iškilmingai,
pasitempę, iš visos širdies.  Tai visada
būdavo nepaprasta ir didinga“.

                      Žiūriškių
atvažiavusi pasveikinti dainininkė Veronika Pavilionienė prakalbo dzūkiškai: „ Kap
pirmų rozų aš jus pamatiau universitetan, nuo to laiko visadu sakau, kad niekas
gyveniman tep gražiai nedainuoja, kap dzūkai, jiej dainuoja kap angelai“. Ji pasidalino
vienu gražiu prisiminimu, kad kaime vykusių vestuvių metu kaimo žmonės kaip
uždainavo „apie pucinėlį, tai dainavo tep, kap niekas pasaulin nedainavo ir
nedainuos, atrodo, kad jokio scikluko vyrai  būt nedarį“.

                      Gražią
dzūkišką dainą sudainavo kaimo provaikaitė Saulė Miškinytė, šiame ansamblyje pradėjusi
dainuoti penkerių ir su žiūriškiais dainuojanti daugiau kaip dešimt metų.  

                      Savos kūrybos eiles
apie šio kaimo ir žmonių unikalumą  skaitė Žiūrų vaikaitė, Vilniuje gyvenanti ir
dirbanti Vilma Budėnienė.

                      Senąją
kaimo dainą užtraukė ir būrys ansamblio narių vaikų bei provaikaičių.

                      Marcelės
Paulauskienės dukra Virginija jaunesniosios kartos vardu padėkojo ilgamečiams ansamblio
dainininkams. „Kap buvom mažiukai, mes visadu girdėjom tas dainelas, ir kažkokia
sėklukė mumyse pasisėjo, užtai ir mes dar norim dainuoc. Dėkui motulės, dėkui,
tėvuliai, kuriej mus išmokėt tų dainų“.

Jautriai buvo
prisiminti ir pagerbti Anapilin išėję visi ansamblyje dainavę kaimo žmonės.

Su švente žiūriškius
 dzūkiškai pasveikino Varėnos rajono
savivaldybės meras Algis Kašėta: „Labas vakaras, slaunas Žiūrų kaime, slauni jo
žmonys. Žiūrų kaimas giedojo šimtus metų. Tos giesmės labai glosto širdzį. Daugelis
Lietuvos žmonių pažino Varėnos kraštų nuog Žiūrų ne cik dėl to, kad cia gražiai
giedojo, bet kad cia buvo ypatynga kaimo dvasia, prie tos dvasios buvo ir
vaišės, ir visa tai sukūrė bendrų Žiūrų legendų. Ačiū Jumi, mielieji, kad ciek
metų garsinot savo gimtų kraštų. Mes tai labai vertinam ir dzidziuojamės“.

Daug sveikatos
ir skambių dainų žiūriškiams linkėjo Varėnos rajono savivaldybės
administracijos direktorius Alvydas Verbickas.  Žiūrų kaimo dainorėlius
pasveikino šiame ansamblyje su dukra Saule taip pat dainuojanti Varėnos rajono
savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vilma Miškinienė.

Žiūrų ansambliui
rajono vadovai įteikė padėką ir garso kolonėlę, kad „aplinkiniai kaimai užgirst,
kap prasdeda repeticijos ir suveit padainuoc“. Padėkomis buvo pagerbta ir
kiekviena šeima bei pavieniai ansamblyje dainuojantys Žiūrų kaimo žmonės.

Kūrybinės
sėkmės ir stiprybės, sveikatos palinkėjo Seimo narys Juozas Baublys. Sveikinimus
ir dovanas kolektyvui per jį perdavė Seimo pirmininkė Viktorija
Čmilytė-Nielsen, o asmenines padėkas ir sveikinimus – Kultūros ministras Simonas
Kairys.

Marcinkonių
seniūnijos seniūnas Vilius Petraška ansambliečiams linkėjo gražiausias dzūkiškas
dainas dainuoti ne vieną šimtą metų.

Tąvakar
nuskambėjo pačios gražiausios ansamblio dainos, o šventinį koncertą vainikavo
Žiūrų kaimo himnas „Tai Žiūrų slaunas kaimas“, ir jo graži melodija aidėjo toli
pušų viršūnėm.

Margų pievoje
šalia Ūlos jauniausios kaimo „atžalos“ pasodino ąžuoliuką – kad kaimas gyvuotų
ir skambėtų šimtus metų.

Jubiliatus skambiomis
dainomis ir dovanomis sveikino Marcinkonių folkloro ansamblis, Varėnos kultūros
centro folkloro ansamblis „Žeiria“, folkloro ansamblis „Vilniaus dzūkuliai“, ansamblis
„Racilai“.

Po
jubiliejinio ansamblio koncerto dar ilgai Žiūruose netilo dainos ir linksmybės,
netrūko dzūkiškų vaišių, ansambliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai prisiminė
pačias įdomiausias su ansamblio gyvavimu susijusias akimirkas.

Kokią
charizmą, kokį stiprų  širdies „magnetą“
reikia turėti, kad šalia baltom skarelėm ir prijuostėm  pasipuošusių garbingo amžiaus moterų ir vyrų
stovėtų jų vaikai, vaikaičiai, marčios, žentai, į Žiūrų ansamblį dainuoti
suvažiuojantys iš visos Lietuvos. 

Pabandykime
nušluostyti istorijos dulkes… Žiūrų ansamblį visada būrė ir jam vadovavo
entuziastingos, meilės Žiūrams bei dzūkų folkloro tradicijoms kupinos
asmenybės. 1970 m. rudenį Jonas Trinkūnas organizavo ekspediciją Žiūrų kaime,
kur kartu su studentais iš kaimo žmonių užrašinėjo dainas. Vieną vakarą,
geriausius pateikėjus pakvietus į vieną trobą, kaimo žmonės uždainavo taip,
kaip atrodo jau keliasdešimt metų kartu dainuotų. Ekspedicijos organizatoriaus
paraginti dainininkai rinkosi dažniau ir dažniau – taip pamažu susibūrė
etnografinis ansamblis. 1971 m., J. Trinkūno kvietimu, Žiūrų kaimo folkloro
ansamblis pirmą kartą pasirodė pilnutėlėje Vilniaus universiteto Didžiojoje
salėje. Pasirodymai pirmuosiuose koncertuose Vilniuje, Kaune, Gardine 1972 m. padėjo kolektyvui pelnyti geriausio
Varėnos rajono etnografinio ansamblio vardą. 1974 m. koncertuota ir Rumšiškėse,
Liaudies buities muziejaus atidaryme. Kartu su Žiūrais pajudėjo ir kiti
dainingi Dzūkijos kaimai. Per trumpą laiką (1971–1972 m.) Dzūkijos regione
susikūrė daug etnografinių ansamblių.

Žiūrų folkloro
ansamblio vairą pradžioje padėjo sukti mokytojas Pranas Kalanta (pirmasis
kolektyvo vadovas), o pagrindinė dainų vedančioji, repeticijų, programų ir išvykų
iniciatorė bei organizatorė buvo ir iki šiol tebėra bibliotekininke dirbusi
Marcelė Paulauskienė. Būdama tuomet
trisdešimtmetė, bendrai dainai ji gebėjo suburti ir savo bendraamžius, ir
vyresnius, jau senokai Anapilin išėjusius, kaimo dainininkus, kurie iki šiol
vadinami „mūsų senieji, mūsų garbieji“.

Beveik visi
Žiūrų ansamblio žmonės buvo ir yra puikūs dainininkai, pasakotojai, papročių pateikėjai.
Raudoti mokėjo visos moterys.

Reikšmingiausias įvykis kolektyvo istorijoje – 2005 m.
Žiūrų kaimo folkloro ansamblis buvo įvardintas geriausiu 2004 m. kaimo folkloro
ansambliu (nominacija įsteigta Lietuvos liaudies kultūros centro) ir apdovanotas
,,Aukso paukštės“ statulėle.

Žiūrų kaimo
dainos skamba LTV filmuose, radijo laidose, garso publikacijose: 1972 m.
išleistoje garso plokštelėje „Žiūrų etnografinis ansamblis. Vainikų pynimo
programa“, 1996 m.  –  to paties pavadinimo garsajuostėje, o senovinis
vestuvių folkloras įrašytas 1999 m. į garsajuostę „Ir prapuolė ma dalalė.“ 2008
m. išleista kompaktinė plokštelė  „Aš
kelaliu keliavau“.

Ansamblio
repertuaras, parengtos programos ne kartą dokumentuotos įvairių etninį paveldą
kaupiančių institucijų ir asmenų: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos
Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus, Lietuvos liaudies kultūros
centro, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinių bendradarbių ir
kt.

Ansamblio
vadovė Marcelė Paulauskienė – viena iš tų dainingųjų dzūkių, kuri sako: „Liūdna
man būt gyvenc be dainų. Kadu dainuoju, tai gyvenu“. Ji moka daugiau kaip
pusantro šimto senųjų dzūkiškų dainų, įvairiausių dzūkiškų pasakojimų. 2001 m.
M.Paulauskienei įteiktas Varėnos kultūros ir meno tarybos įsteigtas rajono
kultūrai nusipelniusių žmonių apdovanojimas – „Sidabrinės bitės” ženklas ir
Savivaldybės kultūros premija. 2009 m. Marcelė Paulauskienė už tradicinės
kultūros puoselėjimą ir skleidimą buvo apdovanota Kultūros ministerijos
premija. Visuomenei buvo pristatyta jos dainų ir tautosakos rinktinė „Kur tas
šaltinėlis, kur aš jauna gėriau“. Jos surinkta ir pateikta etnografinė bei
tautosakinė medžiaga – didžiulis tradicinės kultūros turtas, atspindintis ne
tik josios paveldą, bet ir šiandien Žiūrų krašte gyvuojančią tradiciją.

Visi, kas nori
pajusti tikrąją šio krašto dainų dvasią, dzūkiškos melodijos ir gražios
tarmiškos kalbos grožį, tegu užsuką į senąjį Žiūrų kaimą – kaimo moterys ir
vyrai mielai padainuos.

Šie Žiūrų
kaimo žmonės – dainuojantys, šokantys, kuriantys – vienas didžiausių Varėnos
krašto turtų. Jų dėka vienas gražiausių Lietuvos kampelių dar išsaugojo savitą
gyvenimo būdą, papročius ir tradicijas.

Klausantis
senovinių dainų, skanaujant grikinės babkos, pyragėlių su grybais bei kitų
dzūkiškų skanėstų, stebint, kaip linksminasi šio kaimo žmonės, nejučia
pagalvoji: „Šitame kaime tikrai dar gyva senoji Dainava…“.

Tikime, kad
ansamblis dar ilgai gyvuos, dar aplankys ne vieną Lietuvos kampelį ir svečią
šalį, sušildys širdis, savo senelių ir tėvų dainas perduos jaunimui.