Varėniškiai susitiko su rašytoja Kristina Sabaliauskaite

Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su menotyros mokslų daktare, istorinių romanų ciklo „Silva rerum“ autore Kristina Sabaliauskaite. Renginį vedė bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius.
Kristina Sabaliauskaitė pasakojo, jog romanus brandino 10-15 metų, studijuodama menotyrą, gilindamasi į Lietuvos 18-19 amžiaus baroko laikotarpį. Skaitydama įvairias kronikas, pradėjo tiesiog jausti tą epochą, žmones, jų likimus, pagalvodavo, kodėl niekas neparašo romano, juk minėtas amžius nepaprastai gražus  ir didingas, kultūros prasme labai įkvepiantis, žmonėms beveik nežinomas. Turėjo aiškią viziją, kiek bus knygų. Rašydama  trečiąją knygą, suprato, jog būtina kruopščiai atrinkti informaciją, antraip knyga būtų buvusi per 700 puslapių. „Žinių apie baroko epochą yra tik moksliniuose straipsniuose, o aš norėjau pateikti žinias per grožinį kūrinį“. Į klausimą, koks jūsų darbo stalas, autorė atsakė – nešiojamas kompiuteris, nes knygos rašomos visur: kelionėse, traukiniuose, lėktuvuose. Kiekvienai knygai sukaupta tūkstančiai nuotraukų su baroko statiniais, kostiumais, meno kūriniais. „Stengiuosi matyti, ką rašau. Jei herojai sėdi kambaryje, jau matau, kaip atrodo durų rankena, židinys, užuolaidos. Kaip menotyrininkė, stebėdama vaizdus, juos verčiu į žodžius, o rašydama, per žodį stenguosi atgaivinti vaizdus“. Pagrindiniais herojais rašytoja pasirinko Lietuvos bajorus, nes jie – valstybės stuburas: statė bažnytėles, ėjo kariauti. Bajorų Norvaišų šeima tikra, išliko šimtai jų laiškų. Kai kurie nuotykiai, detalės tikros,  nepramanytos. „Silva rerum“ reiškia „daiktų miškas“ – taip vadinta iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datų, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos, vaistai, maisto gaminimo recepatai ir pan. Šis pavadinimas, pasak autorės, yra tinkams krašto istorijai papasakoti per šeimos istoriją, o šeimos istoriją atskleisti per daiktų istoriją. Į klausimą, svabiau protas ar jaumas, Kristina Sabaliauskaitė atsakė: „istorinis romanas turi turėti gerai sukirptą pamušalą – tam reikia proto, jungiu meną ir mokslą, rašant atsiranda poreikis istorijai suteikti žmogaus jautrumo dimensiją, čia įsijungia jausmai.  Geri rašytojai, mano nuomone tie, kurie smalsūs kitų žmonių gyvenimams. Negaliu sukurti savo herojui likimo, jie istoriniai asmenys ir tai mane labai žavi“.
Daiva Armonienė,
Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė