Varėnoje pristatyta rašytojos Bronės Ratkevičienės knyga

Gegužės 7 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta varėniškės Bronės Ratkevičienės knyga „Jaunystė ant laisvės aukuro“. Į knygos sutiktuves atvyko jos autorė, žmonės prisidėję prie knygos išleidimo: Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkas Vytautas Kaziulionis, Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas, lietuvių kalbos mokytoja Januta Julija Kavaliauskienė ir kt., Politinių kalinių ir tremtinių ansamblis „Viltis“, vadovė Gražina Kuodienė.
Knygos autorė Bronė Česokaitė-Ratkevičienė gimė 1923 m. Barčių kaime, 1944 m. pradėjo rezistencinę veiklą. Besimokydama siuvėjos amato Perlojoje ir Varėnoje, tapo patikima partizanų ryšininke. 1947 m. suimta, žiauriai kankinta Varėnoje, Vilniaus Lukiškių kalėjime. Nuteista dešimčiai metų lagerio, išgyveno pragarišką kelionę be maisto, vandens, gryno oro į Oršą, alkio, šalčio, ligų ir pažeminimų paženklintą būtį Mordovijoje. Renginyje garbaus amžiaus moteris dalinosi prisiminimais, pasakojo, kokias fizines ir dvasios kančias patyrė, žvėriškai mušama ir psichologiškai kankinama tardymo kabinetuose, kalėjimo kamerose, tremtyje, sakė, jog visus tuos baisumus įveikti padėjo tvirtas charakteris, ištvermė, sumanumas, tvirtas požiūris į darbą, atjauta silpnesniam  ir svarbiausia – sąmoningas Tėvynės laisvės siekis. Devyniasdešimtmetį perkopusi moteris visus stebino savo iškalbingumu, šviesia atmintimi, aiškiu ir nuosekliu minčių dėstymu. Kunigas Jordanas Slėnys, Varėnoje dirbęs 1981-1988 metais, paragino užrašyti atsiminimus. „Smulkiu raštu, suvargusia ranka, bet užgrūdinta dešimties metų sovietinės lagerių prievartos, Bronė Česokaitė-Ratkevičienė vėl mintimis ir jausmais turėjo pereiti gulagus – rašyti savo išgyvenimų istoriją. Reikėjo stoti akistaton su savimi, įvertinti savo vitališkos prigimties ir tvirtos žmogiškos pozicijos pergalę prieš visą sovietinę tautų naikinimo sistemą. Lagerių režimo žudanti galia ir politinių kalinių tvirtybės kalvė – šios knygos įtampos laukas“ (J. J. Kavaliauskienė). Autorė prisipažino, jog sąsiuvinius perrašinėjo penkis kartus: ranka buvo atpratusi rašyti, reikėjo miklinti rankas, norėjosi, kad raštas būtų aiškus, įskaitomas, būtų kiek galima mažiau klaidų.
Varėnos meras Vidas Mikalauskas sakė žinojęs, kad yra miela dzūkė, dešimt metų rašiusi atsiminimus apie tremtį, turėjęs jos rankraštį, kurį retkarčiais pavartydavęs, kol ta moteris atėjo pas jį nešina pluoštu nuotraukų, kurių dalis vėliau sugulė į knygą. Anot mero, knyga parašyta iš atminties, iš išgyvenimų, ne iš archyvų, todėl stilius išskirtinis, ją miela ir šilta skaityti. Leidinys – paminklas mūsų krašto žmonėms, kovojusiems už Lietuvos laisvę. „Dzūkija turi savo Žemaitę“, – džiaugėsi V. Mikalauskas. Dėkojo Vytautui Kaziulioniui, su kuriuo ieškojo rėmėjų atsiminimų išleidimui.
Mokytoja lituanistė Julija Januta Kavaliauskienė kartu su buvusiomis kolegėmis Marija Vaitulevičiene, Danute Nekrašiene, Terese Čeniene skaitė Bronės sąsiuvinius, rengė tekstą spaudai. Pirmiausia rankraštį teko perskaityti jausmu, tik antrą kartą skaitant jau galima buvo žiūrėti, kur kokį skyrybos ženklą padėti. Skaitant šią knygą jausmai išsitempia. Turėjom palikti tos moters autentišką kalbą, mintis. Tai paprastos, galima sakyti, mažaraštės moters mintys. „Būtina pabrėžti, kad knyga jaudina ir dėl ypatingos pasipriešinimo energijos – ar tardymo kabinetuose, ar kalėjimo kamerose, ar darbo vietoje budi politkalinės Bronės Česokaitės-Ratkevičienės savivertės ir savigynos jausmas. Budi mintis – sąžinė – protesto balsas. Nubrėžta laisvės linija, kurią peržengti smurtautojui nevalia. Stebina beatodairiška drąsa – priešgyniauti, nepasiduoti, grumtis žodžiu ar net veiksmu“. Per visą tekstą prasišviečia lietuvio paveikslas: rūpestis dėl artimųjų, dorovinė nuostata – nenusižengti savo sąžinei, Tėvynei, žmonėms, atrama į Dievą, darbštumas, santūrumas, grožio pajauta. Yra daug vietų, kuriose žmogiškumas sužmogina net priešus, gėris nugali blogį ir šis faktas padeda kaliniams ištverti prievartą, o prižiūrėtojams galutinai nesužvėrėti. „Bronės Česokaitės-Ratkevičienės pasakojimas – tai sąžinės sąskaita – išpažintis, kuri skatina senosios kartos žmogų įvertinti savo buvimą Tėvynės laisvės kovoje skaudžios sovietinės prievartos laikais. Be pozos, perdėjimų ar pagražinimų. Knyga aktuali savo gyvenimiška tiesa, įvairiapusia tikrovės įžvalga, tvirtu požiūriu į darbą kaip žmogaus fizinę ir dvasinę reikmę, liaudiška nuovoka ir sveiku protu. Ir knyga, ir gyvenimo faktai – pavyzdys jaunajai kartai, kaip grūdina gyvenimo aplinkybės ir kokių dvasinių ir fizinių galių turi žmogus, subrendęs Dievo įdiegtų principų, doros įstatymų, patriotinių jausmų pagrindu“.

Daiva Armonienė,
Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė