Varėnos meras pasveikino šimtametį senolį

Rūta Averkienė

Varėnoje gyvenantis Vincas Kalinauskas atšventė 100 metų jubiliejų. Su garbinga sukaktimi jubiliatą pasveikino Savivaldybės meras Elvinas Jankevičius, Varėnos seniūnijos seniūno pavaduotojas Petras Grigas, VSDFV Varėnos skyriaus direktorės pavaduotoja Ona Bazelienė.

Savivaldybės vadovas ilgaamžiui palinkėjo sveikatos, stiprybės ir gražių dienų.

Puikią atmintį turintis ir humoro nestokojantis ilgaamžis svečius sutiko pats. Ne pagal metus energingas ir guvus Vincas Kalinauskas savo namuose gyvena vienas. Su prieš devyniolika metų į Nebūtį išėjusia žmona jis išaugino vieną sūnų. „Mano šeima vyriška“ – šypsosi senolis – „turiu vieną sūnų, vieną anūką ir vieną proanūkį“. Sūnus Juozas gyvena Kaune, dirba AB „Lytagra“ komercijos direktoriumi, tad tėvelį aplanko ne taip dažnai.

Gimęs Vilkaviškio rajone, Vincas Kalinauskas bene keturiasdešimt metų gyvena Varėnoje. Su žmona dirbo tuometinėje Varėnos profesinėje technikos mokykloje, vėliau, kad nebūtų nuobodu, varėniškiams taisė skėčius, įvairius buities prietaisus.

Būdamas dar gana žvalus ir blaivaus proto, nors silpnai girdintis, jis sako, kad šimtas metų – „ne juokas“. Džiaugiasi, sulaukęs tiek metų.

Jis puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip žmonės prieškaryje gyveno, koks sunkus buvęs pokaris.

Ilgaamžis sako, kad per savo gyvenimą daug ko teko patirti, nes laikotarpis buvęs sunkus –karo metai, neramus pokaris, teko ir politinio kalinio duonos paragauti. Kaip pats sako, visą gyvenimą buvęs su žmonėmis ir tarp žmonių, juose pirmiausia ieško gerumo. Dirbęs su jaunimu, ir dabar sako, kad „mokinukai, jaunimas visada geri, tik mes nemokam prie jų prieit, ir nemokam jų tinkamai įvertint“. Senolis sako, kad ir jo laikų vaikai bei jaunimas, o ir pats su penkiais broliais visokių pokštų prikrėsdavo, kuriuos ir dabar prisimena.

Kokia Vinco Kalinausko ilgaamžiškumo paslaptis? Kaip pats sako, niekada nerūkė, nepiktnaudžiavo alkoholiu, valgė kaimišką, sveiką maistą. Niekada nesijaaudino, visus iškilusius rūpesčius spręsdavo ramiai. Todėl iki šiol ir sirgęs rimtai nebuvo, vaistų beveik nenaudoja.

„Gyvenimu nesiskundžiu. Ant nieko nepykstu, nes man žmonės visą laiką buvo ir yra geri“–šypsodamasis sako šimtametis Vincas.

Tad pačios didžiausios šimtamečio godos – kad Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jam pačiam atseikėjo, duotų.