Vilties ir žmogiškojo orumo akimirkos Lurde (foto)
- Alytus Populiariausi
danieliusnet
- 0
- 16 minutes read
Kiekviena piligrimystė – tai ne tik kelionė pasaulio žemėlapyje. Tai kelias į asmeninius horizontus, kur susitinka bendrystė, tikėjimas ir viltis.
„Pasaulis važiuoja į Lurdą, kad sustiprintų viltį, viltį Dievu, viltį gerumu, viltį grožiu, viltį žmogumi, kad išgyventų orumo akimirkas, kurios atviros absoliučiai kiekvienam“, – sako Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas kunigas Rytis Baltrušaitis.
Apie tai ir šis pokalbis.
Į piligriminę kelionę parapijos žmones pakviečiate ne pirmą kartą. Šįkart pasirinktas Prancūzijos pietuose esantis Lurdas.
Ilgoką laiką brendau piligrimystei į Marijos apsireiškimo vietas. Daug svarsčiau, kai ko nesupratau, norėjau paaiškinimo. Ir atėjo toks pajutimas, kad iki galo viskas nebus aišku, nes tai antgamtiniai reiškiniai, Dievo malonė duodama Jo pasirinktiems žmonėms, o per juos pasiekia mus. Buvau svarstęs, kad jei pradėsiu šios tematikos keliones, tai pirmiausia bus Lurdas.
Kodėl pasaulis važiuoja į Lurdą?
Pasaulis važiuoja į Lurdą, kad sustiprintų viltį, viltį Dievu, viltį gerumu, viltį grožiu, viltį žmogumi, kad išgyventų orumo akimirkas, kurios atviros absoliučiai kiekvienam.
Man asmeniškai ši kelionė padėjo suprasti, kad neturiu rimtų problemų, kad dažniau nežinau, ko noriu, ir imu skųstis, „kabinėtis“ prie gyvenimo.
Ir tai padėjo suprasti žmonės su įvairiomis negaliomis, jų artimųjų, ypač tėvų, atlydėjusių savo vaikus, laikysena. Žinoma, jog žmonės atvyksta ir su viltimi, kad jų artimas pasveiks, kad bent kažkas bus geriau, bet tikriausiai sveiksta ir patys artimieji, matydami panašios lemties ištiktus, matydami, kad jie nėra vieni ir kad sirgti, turėti negalią yra normali pasaulio dalis, kuri turi kviesti eiti, bendrauti, būti, jungtis į bendruomenę, bet ne užsidaryti namuose, bijant reakcijų, o ypač užuojautos žvilgsnių, kuriuos prasilenkia gatvėje.
Pakalbėkime apie Lurdo ypatinguosius. Kas vakarą čia vyksta Žiburių liturgija. O Šv. Pijaus X bazilikoje, kurioje yra ir Šv. Kazimiero atvaizdas, telpa apie 20 tūkst. žmonių. Koks jausmas, kai tokiose vietose skamba lietuviška malda ir giesmė?
Na taip, žmonių jūra, nešina degančiomis žvakėmis, ir įvairiomis kalbomis besimeldžianti Rožinio maldą bei giedanti ir lėtai plaukianti procesija link pagrindinės bazilikos įėjimo – užima kvapą ir labai liečia tikėjimą. Įdomu, kad deganti žvakės liepsna taip provokuoja ir tikėjimo Dievu didesnę kaitrą, aiškesnį šviesumą.
Viduje, širdyje, vyksta daug dalykų, kurie nėra apie kažką nepasiekiamo, jie labai realūs, apie save, savo artimus, žmones, kurie šalia, parapiją, Lietuvą, popiežiaus mirtį ir naujo popiežiaus rinkimą, savo draugus, savo silpnybes, stiprybes, svajones, nerimą, baimę.
Buvo jaudinamai gera, kai toje kalbų gausoje vieną vakarą giesmė suskambo lietuviškai ir vaikinas Gabrielius iš mūsų parapijos maldą „Sveika, Marija“ kalbėjo lietuvių kalba.
Man labai gražiai kontrastavo ir pati Pijaus X, kuris buvo už katalikų tradiciją pasisakęs popiežius, tačiau glaudžiai susijęs ir su Lurdo istorija, bazilika, kuri – visiškai moderni. Net galvoju, ar kokie tradicionalistai nesipiktina dėl tokio sprendimo? Man jis gražus, Dvasios išliejimu kvepiantis, bet ir ta mintis perbėgo.
Aš asmeniškai aiktelėjau, kai, įėjęs į baziliką, pamačiau, kokie ten masteliai, kiek žmonių. Man buvo netikėta, na, galvojau, kad keli tūkstančiai, tai jau oho, o čia daugiau nei 20 tūkst. maldininkų. Labai stiprus įspūdis Bažnyčios visuotinumo ir drauge tikėjimo jėgos, kad mūsų daug, kad, būdami skirtingų tautų ir kalbų, visi mokame Eucharistijos kalbą, ir Jėzus ateina pas kiekvieną ir asmeniškai.
Labai kėlė dvasią malda šioje bazilikoje, darė giluminį įspūdį tūkstančiai neįgalių žmonių ratukuose, kurie meldėsi savo kalba – šūkčiodami, guguodami, kalbėdamiesi su bazilikoje čiulbančiais juodaisiais strazdais. Daugybė „Tikėjimo ir šviesos“, dar vadinamų Arkos bendruomenės, žmonių, turinčių Dauno sindromą. Jų meilumas kitiems, pamojavimai, šypsenos, giedojimas. Be jokių kompleksų, taip, kaip jaučia. Ir – liturgija. Liturginiu vyksmu suvienyti tokią žmonių daugybę – ne juokas, bet tai buvo padaryta stebuklingai gražiai, o išmintis, kaip visus patraukti į bendruomeninį giedojimą, tiesiog prašėsi Dievą šlovinti už visus, kurie ten tarnauja.
Einant aplink baziliką, matant daugybės palaimintųjų ir šventųjų atvaizdus, įsminga į žvilgsnį savas, pažįstamas, namiškis – šv. Kazimiero atvaizdas su tyrumo kvapsnio pritvinkusia lelija.
Kokių dar Lurde buvo akimirkų, apie kurias galėtumėte pasakyti – tikėjimo ir žmogiškumo pakylėjimas?
Gal du momentai man čia iškyla. Pirma, tai gausybės jaunų savanorių tarnavimo seniems bei negalios paliestiems žmonėms ir skaičius, ir laikysena. Žinoma, Lurde buvome povelykinėje savaitėje, kai ir dalyje Prancūzijos mokyklų atostogos, todėl jaunuoliai galėjo atvykti ir pagelbėti. Bet su kokia meile ir atidumu jie traukė specialius vežimėlius su sergančiais ar senatvės žymių paliestais. Ir pagalba jiems, ir veidą nuvalo, ir vandens atsigerti duoda. Tai daro su meile, ne valdiškai. Ir vis apsikeičia šypsenomis vieni su kitais. Tai ir buvo tikėjimo ir žmogiškumo pakylėjimas.
Ši tarnystė, kuri ten regėte regima, tiesiog pripildo visą Lurdo erdvę, ir toks jausmas, kad pasaulyje nėra blogų žmonių, kad nėra netikinčių, kad, matant tiek meilės ir atidumo vienas kitam, net negali pagalvoti, jog kažkur krenta bombos, žudomos moterys, vaikai, seneliai, bombarduojamos ligoninės… Čia kiekvieno seneliuko orumas yra numeris vienas, o kitur kasdien dešimtys, šimtai žūčių… Jei galinguosius atvežtų kas į Lurdą, jie pravirktų prie Marijos grotos ir eitų ieškoti kunigo išpažinčiai, su pasiryžimu kurti, o ne griauti.
Antra, turėjau labai aiškią intenciją. Vis ieškojau vietos, laiko, kampo, kur galėčiau su Marija ir Jėzumi pasikalbėti apie savo rūpestį. Nebuvo lengva, vis koks trikdis, koks nepatogumas. Paskutinę dieną prie grotos viską išsiaiškinome ir – įvyko.
Kunigiško identiteto pagal Jėzaus paveikslą klausimą vežiausi ir, kaip sako apaštalas Paulius, tariausi su Jėzumi ir Marija dėl kai kurių dieglių, kūne, sieloje ir mąstyme esančių. Įdomu, kad jie abu, Jėzus ir Marija, turėjo man laiko ir priėmė pokalbiui tada, kai buvau pasiruošęs, nors tokia daugybė laukė savo eilės.
Jei galima, pasidalinkite, kokie dvasiniai klausimai dažniausiai kilo piligrimams Lurde. Kuo jie gyveno čia, Pirėnų kalnų apsuptyje?
Dalis žmonių kėlė ne tik dvasinius klausimus – dalis klausė, kokia prasmė čia vargingai gabenti sergantį žmogų, jei aišku, kad jis nepasveiks? Ir vežti ne vieną, ne du, bet tūkstančius. Man ta prasmė per pirmą akimirką tapo aiški. Noriu šį piligrimų klausimą ir palikti skaitytojui. Kokia prasmė, kai atrodo, kad nei prasmės, nei vilties nebėra. Ir pridursiu – man, mums taip atrodo.
Daug dvasinių klausimų žmonės sprendė savyje, mąstė, meldėsi, kažkas su kažkuo pasikalbėdavo, įžvalgomis pasidalindavo dienos refleksijos metu, bet ką toje širdies gelmės įsčioje Dievas pradėjo, tai sunku atsakyti dabar.
Patys piligrimai liudijo, jog reikia laiko, kad susistovėtų, išsikristalizuotų. Kartais tai yra nenoras dalintis, individualizmo pasireiškimas, bet dažnai – reikia laiko. Juk išgėręs tam tikrų ilgalaikio veikimo vaistų, po dienos nepasakysi, kas vyksta, kas geriau, o kas ne. Taip ir su „dvasine piliule“.
Piligrimų grupė nuo pirmos akimirkos buvo vieninga ir draugiška, todėl šis matmuo Lurde tik gilėjo. Buvo smagu matyti, kad kažkurioje vietoje žmogus pravirksta. Kitas apkabina, pasūpuoja, paverkia drauge. Refleksijų metu dienos pabaigoje jautėsi vis didesnis gylis, tokie asmeniniai Dievo prisilietimai, kuriuos žmonės bandė išreikšti ir žodžiais. Buvo daug šviesių akimirkų, juoko, dainų, pasidžiaugimų, plojimų ir drauge nuščiuvimo, rimties.
Išsaugoti tikėjimą kuo mažiau pažeistą galima tik keliaujant su Bažnyčia, su savo parapijos bendruomene ir įsijungiant į mažesnes maldos grupeles. Turime vieni kitus palaikyti. Gal kažkuris prigeso, o aš degu. Susiglaudžiame ir abu tampame ryškesni vidine ugnimi. Dalintis, palaikyti. Svarbu, kad žmonės galėtų dalintis, klausti, melstis už vieni kitų reikalus.
Ką piligriminės kelionės Bažnyčiai reiškia šiandien? Ar jos tampa atsaku į šiuolaikinio žmogaus dvasinį alkį ar prieglobsčiu nuo pasaulį apėmusio nerimo?
Bažnyčia švenčia Jubiliejaus metus. Krikščionis katalikas – vilties piligrimas. Bažnyčia savo esme yra keliaujanti. Keliaujanti laike, brendime, atradimuose, sinodiškume, paklydusių avių ieškojime. Bažnyčia yra išeinanti iš savo patogumo, iš komforto zonos, tam, kad susitiktų gyvą Jėzų. Tai gali būti nuolatinis gyvenimas toje pačioje vietoje, bet mąstymo kaita, atvirumo platėjimas, gebėjimas veikti naujų iššūkių akivaizdoje.
Piligriminės kelionės tikrai sustiprina žmogų, dažnai išplečia horizontą ir parodo, kad pasaulis nėra balta ir juoda, kad pasaulyje yra visko. Tikriausiai piligrimystė labai aiškiai leidžia suprasti nuolatinę įtampą ir kovą, verdančią ir mūsų širdyse – tarp gėrio ir blogio.
O kada piligrimystė atsirado Jūsų gyvenime?
Kai ji atsirado, tuomet aš nesupratau, kad tai piligrimystė. Buvau paauglys ir mano tikybos mokytoja, Onutė Mikalauskienė iš Ąžuolų Būdos, mane vis pakviesdavo važiuoti į Keturnaujieną (Suodžių kaimas, Šakių rajonas). Tai būdavo ilga kelionė autobusu, o ten būdavo susirinkę daug maldininkų. Man tai buvo neįprastas, iš kasdienybės konteksto iškrentantis dalykas, kuris tikrai labai patiko.
O dabar man kaip kunigui piligrimystė – proga atnaujinti savo tikėjimą, rasti padrąsinančių epizodų, matant kitus žmones nuoširdžiai meldžiantis, tylint, verkiant, apsikabinant vienas kitą. Visose piligriminėse kelionėse yra kunigystės peržvalga ieškant atsakymo į klausimą – ar esu kunigas, su kuriuo bendraudami žmonės jaučia Jėzaus buvimą. Visada kyla noras dar labiau pasišvęsti ir eiti į gilesnę vienybę bei draugystę su Jėzumi.
Man gera pasitarnauti žmonėms, jaučiu, kad tai yra pašaukimo kunigystei viena iš žymių – pasitarnauti dvasiniuose dalykuose, parodyti ir paprastą žmogišką supratimą. Ir šio pasitarnavimo kitiems reikalingumas leidžia suprasti, kad žmonėms reikia kunigo, kunigo, kuris ne save proteguoja, bet veda prie Jėzaus.
Gera, kai žmonės pažįsta vieni kitus iš kasdienio parapijos gyvenimo ir patiria nekasdienišką dalyką – piligrimystę drauge, kai gali labiau ir artimiau susipažinti, pabendrauti, pasidalinti savo džiaugsmais bei rūpesčiais ir sunkumais, kai vienas už kitą meldžiasi ir tiesiog padeda išbūti akimirkas, kurios emociškai ar fiziškai kartais būna nelengvos. Parapijos žmonės labiau susivienija, suauga, bendruomeniškumo jausmas stiprėja.
Apie Lurdą.
Lurdas katalikų pasaulyje yra bene garsiausia ir labiausiai lankoma piligriminė vieta.
1858 m. vasario 11 d. čia keturiolikmetei Bernadette Soubirous prie Masabelio grotos pirmą kartą apsireiškė moteris, vilkinti baltai ir turinti mėlyną juostą – tai buvo Švenčiausioji Mergelė Marija. Iš viso Bernadette patyrė 18 apsireiškimų.
Per apsireiškimus Mergelė Marija prašė: melstis už nusidėjėlius, atgailauti, pastatyti koplyčią toje vietoje, ir nurodė šaltinį, kuris, kaip tikima, turi gydomųjų savybių.
B. Soubirous gimė Lurde, vargingoje šeimoje. Ji sirgo astma, buvo silpnos sveikatos ir mažai mokyta – net nemokėjo gerai skaityti ir rašyti.
Įstojo į vienuolyną, visą gyvenimą kentėjo nuo ligų. Mirė sulaukusi vos 35 metų.
1933 m. popiežius Pijus XI ją paskelbė šventąja.
Per vieną iš apsireiškimų Švč. Mergelė Marija liepė Bernadette: „Eik ir gerk iš šaltinio.“
Bernadette pradžioje nematė jokio vandens, bet pradėjo rankomis kasti žemę grotoje – ir netrukus pasirodė šaltinis, kuris teka iki šiol.
Tikima, kad šis vanduo turi gydomųjų savybių.
Kasmet į Lurdą atvyksta apie 6 mln. piligrimų iš viso pasaulio.
Ligoniai ir negalią turintys žmonės čia ypatingai laukiami – Lurde viskas pritaikyta jų poreikiams.
