Žiauri pokario Kudariškių kaimo tragedija: penkiolikmetę Eleną Varčios miške nužudė jos du pusbroliai?

1948 m. vasarą Alytaus rajono Kudariškių kaimo gyventoja penkiolikmetė Elena Burneikaitė išėjusi pas seserį per Varčios mišką, dingo kaip į vandenį, be jokios žinios visiems laikams. Spėjama, kad ją nužudė du tikri jos pusbroliai Petras ir Jonas Burneikai.

Apie 1933 m. metus gimusi Elena Burneikaitė buvo iš penkių Kudariškių kaime, Alovės apylinkėje gyvenusių Burneikų šeimos vaikų. (Dabar belikęs gyvas tik jos  brolis Albertas; Zita, Bronė, Stepas-mirę). Elenutė sako buvo aukšta, šviesi visai graži panelė.

Vyresnioji sesuo Zita ištekėjo už vyro į kitą kaimą- už Varčios miško į Pavartėnų kaimą (Daugų apylinkė). Kaip ir dera visais laikais šeimos nariai vos iš namų išėjusiam jaunam šeimos nariui padeda kuo tik gali. Todėl ir Elenutė, vos penkiolikos metelių sulaukusi, bene kasdien per gūdžią Varčios girią skuosdavo pas seserį su lauknešėliu: tai sūrio, ar mėsos gabalą su duonos kriaukšliu nešina.

Tačiau vieną dieną įvyko tragedija. Elena Burneikaitė išėjusi iš namų nepasirodė daugiau niekada nei pas seserį, nei pas tėvelius. Dingo kaip į vandenį. Niekas net kūno nesurado…

Aplinkinių kaimų žmonės sako, sesuo lyg būtų mėginusi kreptis į miliciją, tačiau išsigando dėl Varčios miške gyvenusių daugybės “įvairaus plauko” pokario nutrenktų žmonių.

Po ne vienerių metų pradėjo šiek tiek aiškėti šio įvykio aplinkybės. Dabar jau mirusi (berods Švabalaukio kaimo, Alovės apyl.) Laukevičienė(vardas tikslinamas) matė kaip netoli jos namų miško prieigose Kudariškių kaimo jaunikaičiai Petras ir Jonas Burneikai grubiai tempė miško gilumon jaunutę Eleną. Vėliau toje vietoje ji pamatė ir nudrėkstas jaunų eglučių bei kitų medelių spyglius ir lapus, o šalia išmėtytus ir Elenos neštus sesei kiaušinius.  

Neįtikėtina buvo tai, kad Elenutę per prievartą nutempė ne kokie svetimi žmonės, o tikri pusbroliai, gyvenę beveik viename kieme, vos už kelių dešimčių metrų, kitoje pirkioje.

Deja tuo tamsiu laiko periodo, Laukevičienė apie matytus savo akimis prievartos vaizdus niekam neprasitarė, bijojo Burneikų keršto. Vėliau kažkuriai kaimynei ji prasitarė, kad prieš mirtį būtinai visa tai pasakysianti Elenos tėvui. Tačiau abejojama ar ji sau pasakytą pažadą išpildė…

Sakoma, kad negyva Elenutė buvo nunešta į kažkurio patikimo žudiko Akalyčios ar Švabalaukio kaimo žmogaus sodybą, ir kluone, ar šalia jo užkasta. Yra dar viena versija, kad jauna panelė buvo paskandinta Varčios miško raiste.

Jonas ir Petras Burneikai buvo tiesioginiai partizanų ryšininkai, kaimo žmonių labai nekenčiami. To priežastis labai paprasta. Šie du miško broliams perteikdavo visas žinias apie sodiečių turimą materialinį turtą; kas kiaulę skerdė, ar kas turguje vyresniems vaikams batus nupirko… Naktį atėję partizanai iš tų viską pasiimdavo. Ir vieniems ir kitiems buvo beprotiškai sunku išgyventi.

Kodėl taip pusbroliai susidorojo su savo pussere yra šiokia tokia paaiškinamoji versija. Jų tėvai nuo seno nesutarė. Kadaise jie pirkdami žemę ir statydami namus susikivirčijo dėl tos nelemtos… žemės kiekio. Vėliau visada tik vaidijosi, linkėjo vieni kitiems didžiausio blogio. Ir jų vaikams buvo įskiepytas tik priešpriešos jausmas, tarpusavy nemokėjo gražiai sutarti.

Nugvelbus Elenutę ir einant iš proto jos tėvams, sakoma, kad tą naktį kaimynystėje Burneikų pirkioje buvo tikras balius, artimi giminės kažką iš širdies šventė…

Elenos gimtinės sodyba neišliko, jos nužudymu įtariamųjų jau gyvųjų tarpe nėra. Tačiau prisiminimai gilūs ir ilgam dar bus prisimenami.

Dar ir dabar Varčios miško aplinkinių kaimo senieji gyventojai puse lūpų kalbėdami prisimena  šią Elenutės istorija, gaili jos ir jos šeimos narių. Juk niekada motinėlė neturėjo galimybės paverkti ant žuvusios dukros kapo, tuo labiau uždegti vėlinių žvakę.

Tai buvo dar viena istorija iš straipsnių ciklo “Praeities dulkes nupūtus” . Neužilgo paskelbsiu dar vieną tragediją, apie Ilgų kaime nužudytą naujai susikūrusio kolūkio pirmininką.