Žygeiviai pagerbė dzūkų kovas ir 150 – ąjį jubiliejų švenčiantį Varėnos miestą (foto)

Laima Stankevičiūtė “ŪP”

Šiemet Varėnos miestas švenčia 150 – ąjį gimtadienį, o tokio jubiliejaus proga organizuojama daug renginių. Kulminacija laukia rugsėjo mėnesį, per grybų šventę, o labai prasmingas bei dvasingas pėsčiųjų žygis įvyko per Valstybės dieną. Žygeiviai iš visos Lietuvos pagerbė dzūkų kovas ir Varėnos miestą.

                 Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos Dzūkijos skyriaus vadovas Gediminas Jakavonis,  kuris yra ir Varėnos r. savivaldybės tarybos narys,  savo kolegas žygeivius bei visus gerbiančius ir puoselėjančius istoriją pakvietė keliauti ,,Dzūkų kovų keliais“.  Maršrutas parinktas toks: Merkinė – Nedzingė – Perloja – Senoji Varėna – Varėna. G. Jakavonis tikisi, kad žygis taps tradiciniu.

                 Per pusę tūkstančio žygeivių  susirinko Dzūkijos širdyje – legendinio Merkinės piliakalnio papėdėje. Svečius bei varėniškius pasveikino savivaldybės meras Elvinas Jankevičius linkėdamas turiningos dienos ir palydėdamas ėjimo entuziastus šūkiu ,,Už Lietuvą!”.

                 Merkinės bendruomenės pirmininkas, vienas garsiausių Lietuvos fotografų Algimantas Černiauskas priminė  didžiojo dzūko Vinco Krėvės – Mickevičiaus apdainuoto piliakalnio istoriją. Ant šio kalno stovėjo pilys, kuriose galingiausi valdovai sprendė visos Europos likimą, ant šio kalno vyko puotos, kuriose šoko pačios gražiausios moterys.

                 G. Jakavonis žygeivius supažindino su maršrutu,  žavios vaidilutės į jų  pažymėjimus  įdėjo pirmąjį antspaudą. Suskambėjo Lietuvos himnas, ir  į kelią išlydėjo šarvais vilkį riteriai.

                 Dzūkų kovų keliais išžygiavo  entuziastai iš visos Lietuvos: kariškiai, šauliai, sportuojantys paaugliai,  buvę sportininkai  ir tik kelionių mėgėjai. Jauniausiems buvo po14 m., o vyriausiems – jau per 70.  Jie nešėsi vėliavas, vilkėjo atributika papuoštais drabužiais.  Žygiuoti teko per kaitrą, nes tądien Dzūkijoje termometrų stulpeliai buvo gerokai perkopę 30 laipsnių ribą.

                 Varėniškiai pasistengė, kad visas žygis būtų teatralizuotas, visur ėjikų laukė vietiniai šauliai, artistai, meno mėgėjai.

  Nedzingės centre, prie bažnyčios svečius sutiko partizanai, o po pirmųjų gaivaus vandens gurkšnių teko rikiuotis eilutėn ir iš žavios partizanės  Irenos rankų gauti antspaudą.  Nedzingiečių bendruomenės moterys vaišino lašiniais, duona, svogūnų laiškais ir dzūkiška gira.

Žygeiviai iš miestelio į tolesnį maršrutą galėjo išeiti kada panorėję, jokio starto ženklo  tarpiniuose punktuose – nebuvo. Bet jų tikslas – ne tik maršrutą įveikti, o ir susipažinti su dzūkų kovų keliais. Jie apžiūrėjo  Švč. Trejybės bažnyčią, kurios fundatoriai buvo Žilinskų šeima. Leidosi į požemius, kur stovi šios šeimos sarkofagai. Nedzingės bažnyčioje tuokėsi legendinis Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas,  čia buvo įrengta jo slėptuvė.

Žygeiviai mielai fotografavosi prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, kuris okupantų buvo nugriautas, o sulaukus Atgimimo – atstatytas. Žygyje dalyvavo ir alytiškiai, kurie talkino paminklą atstatant.  Nedzingės muziejus irgi svečiams atvėrė duris.

Artėjant prie Perlojos žygeivius netikėtai pradėjo stabdyti vokiečių kareiviai,  primindami dar vieną Lietuvos istorijos puslapį. O Perlojoje  svečius pasitiko legendinės Perlojos Respublikos pareigūnai, kuriems irgi  teko pasiaiškinti, kokia kolona į jų miestelį ateina. Bet toliau buvo tikrai  smagu, nes prie Vytauto Didžiojo paminklo grojo muzikantai, tai užteko ir linksmybių ir vaišių. Tarp žygeivių daug buvo ir tokių, kurie miestelį aplankė pirmą kartą. Apžiūrėjo  Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią,  šventoriuje esančias kapinaites, kuriose ilsisi ir Perlojos Respublikos kūrėjai bei gynėjai, ir kovotojai už laisvę.  Dainavos partizanų apygardoje perlojiškių būrys buvo vienas narsiausių. Neeilinio bažnytkaimio istoriją buvo galima pamatyti ir muziejaus ekspozicijoje. 

Perlojos širdis – aikštė su Vytauto Didžiojo paminklu, kurio perlojiškiai neleido nugriauti. Žmonės sugulė prieš rusų tanketes ir šios pasitraukė, taip paminklas išstovėjo per visą sovietmetį.

Senojoje Varėnoje, Konstantino Mikalojaus Čiurlionio gimtinėje žygeivius pasitiko šio menininko kelio skulptūros ir atkūrus nepriklausomybę pastatytos Švč. Arkangelo Mykolo bažnyčios bokštai.

Kelias Varėnon vedė per Merkio upę, kuri buvo demarkacijos linija skyrusi Lietuvą ir Lenkiją. Todėl iš Senosios Varėnos per tiltą žygio dalyvius išlydėjo tarpukario Lietuvos policininkai. O perėjus tiltą pasitiko… lenkų policija.

Žygis baigėsi Varėnos geležinkelio stotyje, ir tikrai neatsitiktinai.1862 m. nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas – Varšuva,   tų pačių metų rugsėjo 5 d. čia sustojo pirmasis traukinys, ir nuo tada Varėna tapo miestu.

Stotyje žygeivių laukė garuojanti kareiviška košė ir dzūkiška gira.

Pirmieji pėsčiųjų žygio dalyviai Varėną pasiekė per 6 val., o paskutiniai – per 8 valandas. Tik kelios dešimtys neįveikė viso maršruto.

Tik jau susirinkus visiems,  iškilmingai įteikti diplomai ir statutiniai medaliai. Kelionės pabaigą vainikavo ,,Tautiška giesmė“.