Prieš kelias dienas nuvažiavęs į Alytaus TAS techninių apžiūrų centrą ir bendroje eilėje palaukęs gerą pusantros valandos supratau – tokiose vietose kartais gali pamatyti ne mažiau įdomių vaizdų nei kokioje senovinės technikos parodoje.
Kai turi laiko, pradedi stebėti, kas kuo atvažiuoja. Vienas – prabangiu ir dar dažais kvepiančiu automobiliu, kitas – tokiu, kuriam ši techninė apžiūra, duok Dieve, nebūtų paskutinė. Trečias gal ką tik parsitempęs iš užsienio ištaigingą automobilį ir dabar nekantriai laukia, ką pasakys mūsų ekspertai. O štai apynaujį elektromobilį techninės apžiūros darbuotojas jau varo ant volų – irgi vaizdas, kuris dar ne taip seniai būtų atrodęs kaip iš fantastinio filmo.
Bet smalsiausia visada pasižiūrėti, kas vyksta arčiau įstaigos durų, ten, kur privažiuoja įvairių ekspertizių laukianti technika. Kartais pasirodo automobilis su istoriniu H numeriu, kartais – dar koks nematytas egzempliorius.
Ir štai atvažiavo baltas krovininis autobusiukas.
Vairuotojas atidarė galines duris ir kartu su vyresne moterimi ėmė tiesti plačią lentą. Pagalvojau: na na, ką gi čia dabar ištrauks ir kam ta lenta?
Netrukus atsakymas pats išriedėjo iš autobusiuko.
Tiksliau – vos išriedėjo.
Dviese atbulomis nuleido seną žalsvą motorolerį, kurio galiniame rate dar ir oro beveik nebuvo. Pasirodo – 1971 metų „Viatka“. Ta pati, kurią seniau žmonės, kaip pasakojama, dėl kresnos išvaizdos ir mažų ratų vadindavo tiesiog „kiauluke“.
Nuleidę senolę ant žemės, pagarbiai ją nuvairavo prie šone laukiančio prabangaus „Mercedes“. Vaizdas vertas fotografijos: vienoje pusėje – šiuolaikinė vokiška prabanga, kitoje – daugiau kaip pusės amžiaus sulaukusi sovietinė „Viatka“, kuriai dabar rūpi visai ne greitis, o galimybė dar kartą teisėtai išriedėti į kelią.
Smalsumas nugalėjo, todėl nuėjau pakalbinti likusio vyro.
– Iš kur šitas motocikliukas?
Pasirodo, „Viatka“ atkeliavo iš Garliavos. Ji buvo užsilikusi nuo moters buvusio vyro. Metai bėgo, technika garažėlyje apleista stovėjo, o dabar vaikai užsimanė senolę restauruoti, prikelti naujam gyvenimui ir vėl paleisti į eismą. Norisi šeimoje turėti ne eilinę transporto priemonę, o daiktą su savo istorija.
Tik prieš užvedant variklį dar teks užvesti ir nemažai popierinių reikalų – atgaivinti senus dokumentus, sutvarkyti formalumus, ekspertizes ir visa kita, ko reikia, kad 1971-ųjų technika vėl galėtų legaliai pasirodyti gatvėje.
Ir vis dėlto smagu, kad atėjo laikas, kai žmonės pradėjo vertinti senas transporto priemones.
Didelės praktinės naudos iš tokios „Viatkos“ šiandien tikriausiai nebus. Greičiau priešingai – restauravimas kainuos, dalių teks ieškoti, rankas išsitepti, o kartais ir galvą pasukti, kodėl vakar važiavo, o šiandien jau nebenori.
Bet juk ne viskas gyvenime skaičiuojama nauda.
Kartais daug smagiau trumpam pralėkti per kaimą ar miestą tuo, ko aplinkui beveik niekas nebeturi. Ir dar tokiu aparatu, kurį pamatęs vyresnis žmogus sustos, nusišypsos ir gal pasakys: „O, tokią ir mes turėjom...“
1971 metų „Viatka V-150M“ – sovietinis motoroleris, gamintas Viatskije Poliany mašinų gamykloje. Jis buvo sukurtas ne rekordams mušti, o paprastam kasdieniam važiavimui. 148 kub. cm vieno cilindro dvitaktis variklis išvystė apie 6 AG, motoroleris turėjo trijų pavarų dėžę ir, bent jau būdamas sveikas bei geros nuotaikos, galėjo įsibėgėti maždaug iki 70 km/val.
Pats aparatas svėrė apie 120 kilogramų. Iš kitų motociklų jį iškart išskyrė maži 10 colių ratai, platus kėbulas ir kresna išvaizda. Greičio nedaug, elegancijos – pagal skonį, tačiau charakterio „Viatkai“ tikrai netrūko.
V-150M buvo gaminama 1965–1974 metais. Skelbiama, kad per šį laikotarpį pagaminta apie 520 tūkst. šio modelio motorolerių. Taigi anuomet tai nebuvo jokia retenybė – „Viatkos“ važinėjo miestuose, miesteliuose ir kaimuose.
Šios technikos šeima turėjo ir gerokai ūkiškesnių giminaičių. „Viatkos“ pagrindu buvo gaminami krovininiai triračiai su platformomis, furgonais, savivarčiais ir net cisternomis. Tokia technika galėjo pasitarnauti gamyklose, įvairiuose ūkiuose, kolūkiuose, statybose, smulkiems kroviniams vežioti ar žemės ūkio technikai aptarnauti. Sovietmečiu svarbiausia buvo ne komfortas ir ne grožis – svarbu, kad važiuotų, vežtų ir, sugedus, būtų galima pačiam prisikasti iki gedimo.
Šiandien viskas apsivertė.
Kadaise „Viatka“ buvo tiesiog nebrangi kasdienė transporto priemonė, o dabar išlikęs 1971 metų egzempliorius jau pats tampa maža istorijos dalimi.
Ir gal po kurio laiko ši Garliavoje užsilikusi „kiaulukė“, gavusi naujo oro į padangas, restauruotą variklį, sutvarkytus dokumentus ir šeimininkų meilės, vėl linksmai pupsės Lietuvos keliais.
Tik šįkart jos niekas nebevarys į kolūkį ar darbą.
Važiuos savo malonumui ir tai tik „per išeigines".
