Varėnos viešojoje bibliotekoje svečiavosi motociklininkai Asta Dovydėnaitė ir  varėniškis Linas Mockevičius. Jie dalijosi patirtimi apie vieną didžiausių savo gyvenimo nuotykį – kelionę aplink pasaulį motociklais, kurį trumpai apibūdino: 100.427  kilometrai, 646 dienos (arba kiek daugiau nei 21 mėnuo), 5 žemynai, 45 šalys ir įrašas Lietuvos rekordų knygoje.

Linas motociklininko kelią pradėjo sulaukęs 13 metų. Garaže suradęs seną „Ižą“, kuriam, pasak tėtės, „užkalė“ motoras, pats jį perrinko ir ėmė važinėti Varėnos gatvėmis. 2016 m. Asta ir Linas apvažiavę motociklais Juodąją jūrą, pradėjo brandinti svajonę – sukti aplink pasaulį. Tam reikėjo sudaryti maršrutą taip, kad nė vienoje šalyje nepapultų į žiemą, įsigyti naują su tarptautine gamintojo garantija motociklą, sukomplektuoti reikalingus daiktus. „Visus kelionei reikalingus daiktus krovėm į aliuminio dėžes, tvirtinamas prie motociklų, pasiėmėm drabužių, atsarginių dalių, kempingo reikmenis, droną ir spalio mėnesį išvykom į Vokietiją. Iš Hamburgo motociklus plukdėm į Čilę, o patys nuskridom į Braziliją“,- pasakojo keliautojai. Išnaršę Pietų Ameriką, pasiekė Centrinę Ameriką, po to – Aliaską. Iš Pietų Korėjos maršrutas vedė į Rusiją (vien Sibiru 7000 kilometrų pravažiuota), į Centrinę Aziją, į Iraną, vėliau motociklai nuplukdyti į Keniją. Praleidę penkis nepamirštamus mėnesius Afrikoje, gegužės pradžioje keliautojai grįžo į Europą: Šveicarija, Austrija, Čekija, Vokietija, Norvegija, Suomija, Estija, Latvija ir liepos pradžioje – namai. Asta ir Linas džiaugėsi, kad viskas ėjosi sklandžiai, nepaisant kelionės pradžioje pavogto fotoaparato (laimė, beveik visos nuotraukos buvo perkeltos į kompiuterį), Astos drabužių, nedidelio apsinuodijimo ir Liną užpuolusios maliarijos (tuo metu keliautojai apsistojo lietuvių šeimoje Zambijoje, o liga nugalėta per savaitę). 

Išgirdom keliautojų pasakojimą apie Dakaro ralio stebėjimą Argentinoje, kai į rungtynių vietą atsivežė didelį maišą vandens, kuris sušilo iki 42 laipsnių ir juo atsigaivinti jau nebebuvo galima, tačiau vietiniai gyventojai pasiūlė vietą po savo palapinėje, vandens, maisto; apie druskos ežerą Bolivijoje; apie persikėlimą devynis kartus per Andų kalnus ir išvengtos kalnų ligos: važiuojant Čilės teritorija, nusibodus nuolatiniam lietui, keliautojai kirsdavo Andų kalnus ir patekdavo į Argentiną, o kai tapdavo nuobodu važiuoti Argentinos keliais, per kalnus grįždavo atgal; apie 197 naktis, praleistas palapinėse; apie įvairiose pasaulio vietose matytus gyvūnus ir išvengtus grėsmingus susidūrimus su jais (vienoje nuotraukoje užfiksuota juoda meška netoli motociklininko), kultūrinį šoką, ištikusį Azijoje ir Afrikoje; apie vietą Rusijoje, iš kurios matosi trijų valstybių sienos ir daug kitų istorijų. Tačiau Asta ir Linas labiausiai žavėjosi sutiktų žmonių nuoširdumu, draugiškumu, paprastumu, geranoriškumu. Pasak keliautojų, jie stengėsi išvengti turistinių vietų, keliavo per kaimus, mažus miestelius. Tai ir labai atpigino kelionę, ir, svarbiausia, padėjo gerai pažinti kraštą, jo žmones, vietinių gyventojų pasaulėjautą. 

Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė Daiva Armonienė