Danielius Jakubavičius

Mokiausi Daugų žemės ūkio m-kloje 1990-1994 m. tačiau iki pat šių dienų išliko puikūs prisiminimai apie minėtoje įstaigoje sutiktus žmones ir mokymo detales. Ir kadangi Daugų technikumo 80-mečio proga 2009-2010-aisiais nepavyko išleisti knygos, jos rankraštį publikuosime čia. Tad kviečiu artimiau susipažinti su turtinga Daugų technikumo istorija!

Pratarmė

Autorių žodis

Istorinę medžiagą rinko ir savo samprotavimus bei kolegų ir buvusių mokinių prisiminimus knygoje pateikė Danutė Pakalniškienė ir Marytė Zenkevičienė, redagavo Danguolė Veličkienė. Daug vertingų žinių pateikė Marytė Jazukevičienė ir Birutė Varnienė, noriai savo prisiminimais dalijosi ir padėjo suklasifikuoti bei apibendrinti surinktą medžiagą direktorius Valentas Pakalniškis, pavaduotojos Ona Aleksandravičienė ir Edita Smaidžiūnienė, mokytojai Elena Dubrienė, Milda Barniškienė, Ona Zinkevičienė, Juozas Židžiūnas, buvusi sekretorė Elvyra Babaliauskienė.

Knygos autorės nuoširdžiai dėkoja visiems padėjusiems parengti ir išleisti knygą.

Kol jausime šiai žemei meilę, kaip sveiką alkį, būsime gyvi, būsime galbūt geri (A. Maldonis)

       

1918 m. paskelbus Nepriklausomybę Lietuvos žemės ūkio organizavimu, tvarkymu ir jo kultūrine pažanga rūpinosi dvi svarbiausios institucijos: Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai.

Žemės ūkio ministerija daug dėmesio skyrė žemės ūkio švietimo reikalams: steigė ir išlaikė žemės ūkio mokyklas. Šalia valstybinių mokyklų buvo ir privačių žemės ūkio mokyklų, kuriomis rūpinosi įvairios draugijos ir organizacijos.

Žemės ūkio ministerija steigė ir išlaikė specialias mokyklas, kurios ruošė įvairių žemės ūkio šakų specialistus. Kultūrtechnikų mokykla ruošė nusausinimo ir drenažo specialistus, kurie dirbo  Žemės ūkio ministerijos ir Žemės ūkio rūmų žinybose. Baigę pienininkystės mokyklą ir atlikę nustatytą praktikos laiką absolventai buvo skiriami pieninių vedėjais. Gyvulininkystės mokyklos ruošė gyvulių prižiūrėtojus. Tai pačiai mokyklų grupei priklausė žemesniosios sodininkystės ir daržininkystės mokyklos, kurios ruošė kvalifikuotus sodininkus bei daržininkus.

Žemesniųjų žemės ūkio mokyklų paskirtis ruošti išsilavinusius pavyzdingus ūkininkus. Buvo siekiama, kad kiekvienas ūkininkaitis, paveldėjęs tėvų ūkį, būtų baigęs tokią mokyklą. Mokyklų kursas buvo nevienodas. Vienose mokslas truko dvejus metus, kituose – trumpesnį laiką. Vienose mokyklose daugiau dėmesio buvo kreipiama į žemės ūkį, kitose – į namų ūkį, arba tuo požiūriu mokyklos buvo mišrios. Mokyklos su trumpalaikiu kursu buvo vadinamos žiemos žemės ūkio mokyklomis. Kiekviena tokia mokykla turėjo pavyzdingai tvarkomą ūkį, kuriame mokiniai atlikdavo praktiką.

Mokyklose nuo 1930 m. buvo kuriami jaunųjų ūkininkų rateliai. Jų uždavinys - ugdyti kaimo jaunimo domėjimąsi žemės ūkio naujovėmis. Jaunųjų ūkininkų ratelių veiklai vadovavo rūmų agronomai.

1925 m buvo pakeistas žemesniųjų žemės ūkio mokyklų įstatymas. Pagal šį įstatymą į mokyklas priimami ne jaunesni kaip 15 metų asmenys. Mokslas truko apie dvejus metus. Naujovė buvo ta, kad berniukai ir mergaitės mokėsi tą patį kursą, tik mergaitėms pradėti steigti namų ruošos kursai. 1926 m. paskelbtas aukštesniųjų specialiųjų žemės ūkio mokyklų įstatymas, kuriuo remiantis baigusieji žemesniąsias žemės ūkio mokyklas galėjo stoti į aukštesniąsias specialiąsias žemės ūkio mokyklas.

Prie mokyklų kuriami mokomieji ūkiai, kuriuose mokiniai susipažindavo su žemės ūkio darbų technologija ir gyvulių priežiūra. Mokomieji ūkiai buvo ir kultūros švietimo centrai. Apylinkės ūkininkai galėjo juose įsigyti gyvulių prieauglio ir kultūrinių augalų, daržovių sėklų, vaismedžių.  Be to, čia ūkininkai galėjo pasinaudoti gyvulių reproduktoriais ir javų valomosiomis mašinomis, kita technika ar konsultuotis rūpimais klausimais.

 Žemesniųjų žemės ūkio mokyklų personalą sudarė etatiniai ir laisvai samdomi mokytojai. Mokytojai, kurie per savaitę turėjo mažiau nei 12 pamokų (teorijos ir pratybų), buvo laisvai samdomi, dauguma jų nebuvo baigę aukštojo mokslo. 

Vienos iš pirmųjų buvo įkurtos Valstybinės žemesniosios žemės ūkio mokyklos – Joniškėlio (1920-09-01); Raseinių (1920-09-17); Belvederio (1921-09-01), kuri nuo 1926 m. tapo aukštesniąja žemės ūkio mokykla, vysk. M. Valančiaus (1924 – 10 – 01); Zuplių (1924 – 04 – 28), Veprių (1924 – 09 – 01), Kvietiškio (1926 – 05 – 01) Vabalninko mergaičių namų ūkio (1927 – 01 – 01), Aštriosios Kirsnos (1927 – 09 –20) ir Dabikinės (1930 – 09 – 01).

Alytaus valstybinė žemesnioji žemės ūkio mokykla, įkurta 1929 m. rugsėjo 15 d. Ši mokykla – Daugų technologijos ir verslo mokyklos ištakos. 

Alytaus žemesnioji žemės ūkio mokykla (1929 – 1945)

Alytaus žemesnioji žemės ūkio mokykla - seniausia Alytaus rajono profesinio ugdymo įstaiga. 1929 m. rugsėjo 12 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.173 nurodoma apie „Įsteigimą Alytaus žemesniosios žemės ūkio mokyklos, nuo 1929 m. rugsėjo mėn. 15 d. 

Mokykla buvo įsikūrusi Alytuje Ulonų gatvėje, dviejų aukštų mūriniame name. Mokslas truko dvejus metus. Į mokyklą priimdavo berniukus ir mergaites ne jaunesnius, kaip 15metų, baigusius bent pradžios mokyklą. Baigę mokyklą kvalifikacijos negaudavo, bet turėjo teisę be egzaminų stoti į aukštesniąsias žemės ūkio mokyklas. Mokestis už bendrabutį ne didesnis kaip 30 Lt metams. Maistu mokiniai rūpinosi patys. Mokykla duodavo kurą, indus, inventorių teikdavo buitinį aptarnavimą. Maistas mokiniams nebuvo brangus (16 – 20 Lt per mėnesį), mokėti už mokslą nereikėjo. 

Mokiniai mokėsi tikybos, lietuvių kalbos, aritmetikos, istorijos, geografijos, higienos, gamtos mokslų, žemdirbystės, gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės, bitininkystės, namų ruošos, audimo, siuvimo, rankdarbių, žemės ūkio ekonomikos, karinio parengimo, dainavimo, įvairių praktikos darbų. Buvo vertinamos ne tik mokinių dalykinės žinios, bet ir elgesys, darbštumas.

Praktiniam mokymui mokykla turėjo 43-50 ha ūkį. Žemės ūkio ministerijos metraštis taip aprašo mokyklų ūkių paskirtį: “Ūkiai mokykloms reikalingi pratyboms atlikti. Čia mokiniai susipažįsta su žemės darbų vykdymu ir gyvulių priežiūra”. Mokykloje dirbo etatiniai ir laisvai samdomi mokytojai. Dauguma mokytojų buvo nebaigę aukštojo mokslo. Mokyklos ūkis turėjo nuolatinių tarnautojų ir darbininkų, kurie padėdavo prižiūrėti ūkį. Nuo 1930 m. prie mokyklos veikė meteorologijos lauko bandymo stotys. Tuo metu (iki 1939 m.) mokyklai vadovavo direktorius  J. Bertašius.

1 pav. Šiame pastate buvo įkurta Alytaus žemesnioji žemės ūkio mokykla

Mokyklos veiklą sutrikdė geopolitiniai pokyčiai Europoje, kurie tiesiogiai palietė Lietuvą. 1940 m. Lietuvos ūkis buvo prijungtas prie Sovietų  Sąjungos ūkio, todėl šalies įvykiai darė įtaką 

mokyklos veiklai, nes sovietinė žemės reforma prasidėjo jau 1940 m. pirmosiomis rugpjūčio dienomis. Žemės reforma sukėlė nesantaiką tarp žmonių, o tai neigiamai atsiliepė mokyklos veiklai. Geopolitinė situacija darė įtaką ir ugdymo procesui. 1941/1945 m. jau dėstomi šie dalykai: politinis švietimas, lietuvių kalba, aritmetika, istorija, geografija, rusų kalba, chemija-fizika, higiena, pedagogika, gyvulininkystė, paukštininkystė, daržininkystė, bitininkystė, kooperacija, konservavimas, tvarka ir skalbimas, rankdarbiai ir siuvimas, audimas, dainos, kūno kultūra, pratybos. Mokyklos darbą dar labiau trikdė Vokietijos – SSRS karas, kurio metu Lietuva patyrė vokiškųjų ir rusiškųjų okupacijų žiaurumus.

Alytaus žemės ūkio mokykla

(1945 – 1955)

1945 m. Alytaus žemesnioji žemės ūkio mokykla reorganizuota į Alytaus žemės ūkio mokyklą.

Pokario metais buvo atkuriamas mokyklų darbas, bet šį darbą trikdė LKP iniciatyva naikinama senoji švietimo sistema ir kuriama naujoji, pastarojoje daug dėmesio buvo skirta marksistinės pasaulėžiūros formavimui. Respublikos pedagogai, moksleiviai nelengvai pasidavė sovietizacijai. Dalis mokytojų toliau skiepijo meilę gimtajam kraštui, budino tautinę dvasią. Tačiau su tokiais pedagogais neretai susidorodavo vietiniai funkcionieriai. Jaunimas, nenorėdami paklusti, įsitraukdavo į rezistencinį judėjimą. Nukentėjo visų sluoksnių gyventojai. Tokia padėtis darė įtaką mokyklos darbui: keitėsi direktoriai, mokiniai įstodavo į mokyklą, bet per mokslo metus jos nelankydavo.

 1945–1955 m.m. laikotarpiu mokykla buvo įsikūrusi penkiuose mediniuose pastatuose, kuriuose buvo įrengtos 5 klasės, 6 kabinetai, bendrabutis, aktų salė, virtuvė ir valgykla , biblioteka, tarnautojų butams skirta 270 m² gyvenamojo ploto. Mokomasis ūkis turėjo 369 ha žemės: 290 ha ariamos žemės, 53 h pievų, 3,3 h sodų.

Į mokyklą buvo priimami berniukai ir mergaitės. Jie mokydavosi atskirose grupėse. Mokslas buvo dvimetis ir keturmetis. Tuomet mokykloje dirbo mokytojai: M. Kubiliūtė (mityba, kepimas, konservavimas, rankdarbiai ir siuvimas), A. Radzevičius (matavimas-statyba, aritmetika, žemdirbystė), S. Radzevičienė (rusų kalba, žemdirbystė ir augalininkystė, audimas, mityba, namų ūkio sąskaityba), Z. Malinauskas (gyvulininkystė), O. Meškelienė (lietuvių kalba, tvarka-skalbimas, kūno kultūra, pedagogika, chemija-fizika), V. Karaliūnas (dainos), B. Blažaitienė (geografija, lietuvių kalba, kooperacija, higiena, chemija-fizika, zoologija, biologija), L. Dumbliauskienė (rusų kalba, aritmetika, politinis švietimas, pedagogika, istorija), mokyklos direktorius A. Radzevičius. Į pirmą kursą buvo priimta 71 berniukas ir 75 mergaitės, kurie mokėsi žemdirbystės.

1946 m. vasario mėn. direktoriumi paskirtas Jonas Vainikonis. Mokslo metai buvo sunkūs, užsitęsė iki 1946 m. rugpjūčio 24 d. Tai sąlygojo sudėtingos respublikos politinės sąlygos: rezistencinis judėjimas, nepritarimas politiniam – auklėjamajam darbui, reikalavimas stoti į komjaunimo organizaciją. Sudėtingą situaciją patvirtina tas faktas, kad 1946 m. mokinių priėmimo į mokyklą planas – 120 moksleivių –  neįvykdytas, todėl mokinių priėmimas pratęstas iki 1947 m. sausio 1 d., mokyklos direktoriumi paskirtas Kazimieras Stirna. Mokytojų kolektyvą papildė nauji mokytojai: J. Beterška, T. Šimanskas, J. Inokaitis, A. Andriulionis.

Mokyklos vadovų kaita neįnešė stabilumo į mokyklos bendruomenės gyvenimą, nes jau 1948 m. mokyklos direktoriumi paskirtas Stasys Tarabila.

1949 – 1950 mokslo metai buvo paskutinieji, kai berniukai ir mergaitės mokėsi atskirose grupėse.

Nuo 1950–1951 m.m. mokiniai buvo priimami ir į gyvulininkystės specialybę. Mokslas truko dvejus metus. Nuo 1951 m. mokyklos direktoriumi paskirtas Albinas Čepukėnas. Išaugo mokytojų kolektyvas.

Nuo 1952–1953 m.m. pradėti ruošti laukininkystės brigadininkai ir gyvulininkystės fermų vedėjai. Mokykloje dirbo 12 mokytojų. Dirbo mokytojai: P. Paškevičienė (lietuvių kalba), S. Žukauskas (aritmetika, arklininkystė, žemės ūkio mechanizavimas ir elektrifikacijos pagrindai, žemės ūkio augalų kenkėjai ir ligos), O. Matuliavičiūtė (gyvulininkystės fermų mechanizacijos pagrindai, augalininkystė, produktyvių gyvulių anatomija, botanikos pagrindai), A. Andriulionis (žemdirbystės pagrindai su  dirvožemio mokslu, pašarų gamyba, botanikos pagrindai), A. Kundrotienė (žemės ūkio gyvulių šėrimas ir veisimas, laukų apsauginės miško pievos, žemės ūkio anatomijos ir fiziologijos pagrindai), P. Paškevičienė (gyvulininkystės pagrindai), A. Kazragytė (žemės ūkio artelės įstatai ir kolūkio gamybos organizacija), T. Šimauskas (rusų kalba), A. Čepulinas (bitininkystė, gyvulininkystės mechanizacija, pienininkystė).


2 pav.  Prie Alytaus žemės ūkio mokyklos
Nuo 1954 m. mokykloje buvo pradėti ruošti kolūkių miškininkai  (įstojo 34 mokiniai). Tais metais buvo išleista paskutinė gyvulininkystės fermų vedėjų specialybės laida, iš viso 58 absolventai. Per šiuos metus buvo turtinama bazė, gerėjo ugdymo procesas, gamybinės praktikos metu mokiniai turėjo galimybę pritaikyti teorines žinias mokomajame ūkyje ir aplinkiniuose kolūkiuose.
Alytaus žemės ūkio technikumas
(1955-1960)

1955 m. kovo 28 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkiu Nr.402-p Aniškio tarybinis ūkis 1955 m. gegužės 26 d. perdavė Alytaus rajono žemės ūkio mokyklai Rutkos skyrių su 214 ha žemės, sodu ir visais priklausančiais pastatais. Taip buvo reorganizuotas Alytaus žemės ūkio mokyklos mokomasis ūkis.           1955 m. Alytaus žemės ūkio mokykla buvo pavadinta  Alytaus žemės ūkio technikumu, tuo pačiu pasikeitė ir mokomojo ūkio pavadinimas, jis pradėtas vadinti Alytaus žemės ūkio technikumo mokomuoju ūkiu.
Technikumo profilis – agronomijos specialistų ruošimas. 1955-1956 m.m. į agronomijos specialybės I kursą buvo priimti 92 mokiniai. Buvo priimami vaikinai ir merginos baigę 7 klases arba vidurinę mokyklą. Tais mokslo metais buvo suformuotos 3 grupės. Įkurti 6 mokomieji kabinetai ir viena laboratorija. Mokykla turėjo bendrabutį, kuriame galėjo gyventi 70 mokinių.
Mokyklai organizaciniais ir metodiniais klausimais daug padėjo Vilniaus žemės ūkio technikumo mokymo dalis. Žemės ūkio specialistų poreikis vis augo, todėl 1959 m. atidarytas neakivaizdinis skyrius, kuriame  buvo galima kelti kvalifikaciją ir neatsitraukiant nuo gamybos įgyti agronomo kvalifikaciją.  Mokomąją praktiką mokiniai atlikdavo mokomajame ūkyje ir greta technikumo esančiuose ūkiuose. 
Daugų žemės ūkio technikumas

(1960-1975)

 

1959 m. gruodžio mėn., likvidavus Daugų rajoną, Alytaus žemės ūkio technikumas buvo perkeltas į Daugus ir  pavadintas Daugų žemės ūkio technikumu.


4 pav. Daugų žemės ūkio technikumo pagrindinis mokomasis korpusas

Kadangi mokomasis ūkis buvo toli nuo mokymo bazės, todėl Daugų žemės ūkio technikumo mokomasis ūkis buvo organizuotas Daugų kolūkio ir Daugų gyvulių priėmimo punkto bazėje, o buvusi mokomojo ūkio teritorija perduota Alytaus rajono „Vienybės” kolūkiui, Kauno mėsos kombinato Alytaus gyvulių bazės ir Alytaus rajono Domantonių tarybiniam ūkiui.


1960 m. persikėlus į Daugus, technikumas įsikūrė puikiuose dviejuose pastatuose. Trys pastatai, turintys 504 m2 ploto, skirti bendrabučiams, kuriuose galėjo gyventi 120 moksleivių. Įkurta naujų specialybės dalykų kabinetų, augalų apsaugos, agrochemijos ir dirvožemio laboratorija. 1964 –1965 m.m. veikė 8 kabinetai: augalininkystės, sodininkystės– daržininkystės, mechanizacijos, botanikos, fizikos, namų ūkio, visuomeninių mokslų. Kabinetai turėjo vaizdinių priemonių, naujausių įrengimų. Direktorius Bronius Sabaliauskas labai rūpinosi mokyklos materialine baze.


Pedagogų tarybos posėdžiai vyko vieną kartą per mėnesį, kuriuose buvo sprendžiami moksleivių pažangumo, lankomumo, mokomojo ūkio pasiekimų, moksleivių sportinio gyvenimo klausimai. Vykdant pedagogų tarybos nutarimus, technikume sustiprėjo drausmė, kabinetų ir būrelių darbas. Buvo dvi metodinės komisijos: bendrųjų ir specialiųjų disciplinų.

5 pav. Daugų žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas


6 pav. Pedagogų kolektyvas su neakivaizdinio skyriaus absolventais