Kai auga Lietuva, arba Vasario 16-oji Kabeliuose

Aušo
ankstyvas Vasario 16-osios rytas. Piečiausiame Lietuvos pakrašty – Kabeliuose –
Varėnos rinktinės Kabelių užkardos pasieniečiai ir Karinių oro pajėgų kariai
pirmieji iškilmingai pasveikino Lietuvą sugiedoję himną. Jų balsai sklido
laukais ir skverbėsi į netoliese žaliuojantį mišką.

Kaimo
žmonės prie savo namų neskubėdami kabino trispalves. Nedaug jų šiemet. Anksčiau
kabeliškiai vėliavą būtinai iškeldavo prie kaimo kryžiaus, bet dabar kryžių
nelikę – beveik visi supuvo ir išlūžo, todėl išnyko ir vėliavos kėlimo
paprotys. Gretimame Ašašninkų kaime pačius kryžius ir vėliavos kėlimo per
valstybines šventes paprotį rūpestingai puoselėja ašašninkiečiai. Po Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo statytus ir pradėjusius pūti tris kryžius kaimo
žmonės patys atrestauravo, o kaimo vidury pastatė naują, prie kurio vėliavą per
valstybines šventes kelia ašašninkietis Giedrius Valentukevičius.

Lietuvos
valstybės atkūrimo šimtmečio iškilmės Kabeliuose pradėtos šv. Mišiomis, kurias
aukojo kun. Pavelas Paukšto. Į rytines pamaldas pasimelsti už tėvynę susirinko
jaukus būrelis žmonių iš parapijos kaimų – Musteikos, Margionių, Šklėrių,
Daržinėlių, Ašašninkų ir Kabelių. Kun. P. Paukšto pamaldose dalyvavusiems
pasieniečiams visų parapijiečių vardu įteikė Vytauto Vitkaus knygą „Pulkininkas
Kazimieraitis“ su užrašytu linkėjimu „Nepaleiskime Lietuvos“. Simboliška, kad
knyga įteikta bažnyčioje, kurioje daugiau nei prieš 70 m. meldėsi garsus Dainavos
apygardos partizanų vadas Juozas Vitkus.

Tą
pačią dieną Vilniuje, Lukiškių aikštėje, buvo šventinama 40 Laisvės kovotojų
relikvijų bei žemė, suvežta iš vykusių mūšių bei kovotojų palaidojimo vietų. Saujelė
žemės iš Kabelių miškuose esančios Kazimieraičio vadavietės, kurioje žuvo
Kabelių partizanų vadas Andrius Valentukevičius-Bijūnas, ir dvi relikvijos –
Kazimieraičio ir Bijūno nuotraukos ir Pietų apygardos partizanų vado sukurta
malda – su relikvijų ir žemės paėmimo aktu buvo nuleista į Lukiškių aikštės ertmę.
Aktą pasirašė ats. plk. Algimantas Vyšniauskas, Bijūno sūnus Andrius
Valentukevičius ir Varėnos rinktinės Kabelių užkardos vyresnysis specialistas
Saulius Valentukevičius.

Po
šv. Mišių skambant varpams kabeliškiai prie parapijos namų, buvusios girininkijos,
kurioje 1944 m. dirbo J. Vitkus, pagerbė Dainavos apygardos partizanų vado
atminimą, aplankė partizanų kapus, ant jų padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Vėliau
visi dalyviai rinkosi į Vasario 16-osios minėjimą daugiafunkciame centre.

Minėjimą
režisavęs Virgilijus Petras Matula kalbėjo: „Lietuva yra tokia, kokie esame
mes. Ir ji yra ten, kur mes esame <…> Kai susitinki svetimtautį, jis
apie Lietuvą sprendžia iš tavęs. Tu esi ambasadorius, ir jei tu gerai dirbi,
esi sąžiningas, jie sako, kad lietuviai yra geri. Mums Lietuva yra vieta, kur
mes gyvenam, kur yra mūsų bendruomenė, mūsų kaimas, kur yra mūsų džiaugsmai ir netektys“.
Režisierius Lietuvos valstybės atkūrimo šventės minėjimo scenarijaus pagrindu
pasirinko šio krašto keliautojo, iškilaus mokslininko Jono Grigo knygos
„Pažinimo keliais“ mintis. Nors profesoriaus tėviškėje tądien nebuvo, bet
kabeliškiai sulaikę kvapą klausėsi jautriai V. P. Matulos skaitomo teksto: „Gimtinės
vardas man visą gyvenimą skambėjo mieliau už daug kartų lankytus Paryžių ar
Tokiją, Madridą, Vašingtoną ar Čikagą, o Dzūkijos smėlynai ir pušynų ošimas
buvo mielesni už nuostabius Šveicarijos ir Australijos Alpių ar Amerikos
Jeloustouno peizažus ir Indijos Bengalijos pakrančių kokoso palmių ošimą.
Grūdos upelis tada man darė didesnį įspūdį, nei vėliau Misisipė ar Reinas,
Grūdos ežere aš su didesniu malonumu maudydavausi nei vėliau šiltose Viduržemio
jūros ar Ramiojo vandenyno bangose. Sodyba, tėvo apsodinta ąžuolais ir
liepomis, su bičių aviliais sode, apsupta pilnais grybų ir uogų miškais, buvo
mano širdies meilė“.

 Kabeliškiai paįvairino režisieriaus mintis ir
skaitomos J. Grigo knygos teksto ištraukas  dainomis. Salė pritardavo jų balsams, ir
galėjai justi dermę ir vienybę su tądien Viliuje likusiais kraštiečiais – prof.
Jonu Grigu ir  Lukiškių aikštėje
iškilmingoje ceremonijoje dalyvavusiu ats. plk. Algimantu Vyšniausku ir
Kazimieraičio šeima…

Pasibaigus
minėjimui kabeliškiai nusifotografavo atminimui, kad ateities kartos, žiūrėdamos
į

 2018 m. vasario 16 d. nuotrauką,
atpažintų savo gimines arba, kaip sakė V.P. Matula, galėtų parodyti ilgaplaukę
žvitriaakę mergaitę ir pasakytų, kad tai yra jų proprosenelė…

Po
minėjimo kabeliškiai neskubėjo skirstytis. Kabelių kaimo bendruomenės
pirmininkė Marytė Jankienė jautriai vėrė dalyvių širdis ir skatino kalbėti apie
Vasario 16-osios dienos svarbą… Ir toje neoficialioje aplinkoje, kai
išsisklaidė visas patosas, įvyko nuostabiausias tos dienos įvykis, suvirpinęs
ne vieno kabeliškio jautriausias širdies stygas. Negaliu kalbėti apie kitus,
todėl pasidalinsiu savo įspūdžiais.

Buvau
trumpam išėjusi. Palikau džiugų ir šventinį erzelį, o grįžusi matau, kad visi
sustingę. Susimąstę. Išgirstu pažįstamą duslų balsą, sklindantį iš Marytės
Jankienės iškelto telefono. Kažkokia sustabdyta šventa laiko akimirka… Mūsų
žmogus – prof. Jonas Grigas – sveikina savo tėviškės žmones Lietuvos valstybės
atkūrimo šimtmečio proga. Žvilgteliu į režisierių V.P. Matulą – jis vos sulaiko
ašaras… Aš taip pat… O tiek pagarbos, tiek tylos… Ir pirmą kartą kvantinės
fizikos profesoriui elektromagnetinėmis bangomis į Vilnių skriejo širdinga ir
garsi kabeliškių padėka „Ačiū! Ačiū! Ačiū!“

Ir
nesvarbu, kur bebūtume, Lietuvos pakrašty, ar jos centre, kai išnyksta „aš“ ir
„tu“, išauga „mes“ – Lietuva. Kartais taip, kaip pietiniame Lietuvos pakrašty –
Kabeliuose… 

Danutė Valentukevičienė