Į tradicinį „Lietuvių kalbos dienų“ (vasario 16- kovo 11) susitikimą Varėnos viešojoje bibliotekoje  kvietė Varėnos literatų klubas „Jievaras“.  Renginys  skirtas Vietovardžių metams. Daina apie Valkininkus susitikimą pradėjo folkloro ansamblis „Santaka“ iš Valkininkų (vadovė  Aldona Japertienė).  


Geografas Stanislovas Tarvydas rašė: „ kalbininkui, istorikui, geografui vietovardžiai yra tarsi hieroglifai, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis.“Tokius tarmių, vietovardžių hieroglifus jau daug metų skaito ir rūpinasi jų  perdavimu  ateities kartoms mūsų kraštietė lituanistė Lietuvių filologijos magistrė, Kabelių krašto šnektų  tyrėjaDanutė Valentukevičienė. Savo pranešime ji pateikė įdomios informacijos ir intriguojančių faktų,aptarė ne tik vietovardžių kilmę, bet ir jų bendrybes ir tarmines ypatybes, kai kurių reikšmių transformacijas ir kt.


„Per sovietmetį Lietuvoje sunaikinta daugiau kaip keturi tūkstančiai istorinių, senų vietovardžių, kai kurie jų buvę net senesni negu rašytiniai šaltiniai. Kaip teigia mokslininkai, senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis. Vietovardžių lingvistinė analizė praskleidžia šydą į tautos praeitį, t. y. leidžia identifikuoti lietuvių gyventas teritorijas. Štai Maskvoje plačiai žinomas posakis „Навалилиськаклитовцынаголову“ paskatino rusų kalbininkus ieškoti atsakymo, kodėl šis posakis išlikęs iki mūsų dienos. Rusų kalbininkai V. Toporovas ir O.Trubačiovas ištyrė Aukštutinio Dniepro baseino vandenvardžius, rado čia apie 800 baltiškos kilmės vandenvardžių ir galutinai įrodė šios teritorijos baltiškumą priešistoriniais laikais, dabar jų žinoma apie 2 tūkstančius. Daugelis šių vandenvardžių, nors ir suslavinti, kalbininkų lengvai atpažįstami esą baltiškos kilmės, pvz., Оселда, Клева, Лоша, Лучеса, Можа, Мажа, Можайка, Нача, Невежа, Ола, Ольса, Пина, Стабна, Уса, Варлынка ir daug kitų.


            Varėnos rajone daug vietovardžių yra labai archajiški, jie kildinami net iš indoeuropiečių (ide.) prokalbės, pvz., upė Katra kildinama iš ide. *kataro- „upelis, griovys, srautas, srovė“; Ūla – iš ide. *aulo-s „pailga įduba, vamzdis“ arba su ide. *av- „šaltinis, upės srovė“; Nedingis (Nedzingė) siejama su ide. *neid-, *nid- „tekėti“. 


Z. Zinkevičiaus, A. Vanago ir kt. kalbininkų nuomone, Varėnos rajone yra išlikę jotvingiškos kilmės vietovardžių, turinčių jotvingių kalbos liekanų: kirčiuotą galūnę -us (Skroblus, Alytus), priesagą -ingė (Apsingis, Nedingis, Pilvingis, Stabingis), išlaikytus s, z vietoj baltams įprastų š, ž (Zervynos siejamos su veiksmažodžiu žerventi ir kt.) ir kitas ypatybes“.


                Laikas negailestingai skuba nusinešdamas užmarštin senojo kaimo gyventojus ir jų žinias. Svarbu visa tai užfiksuoti ir išsaugoti ateinančioms kartoms. Ar tautos atmintis bus gyva ar išsaugosim šias vertybes didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. O ateinančioms kartoms, vaikams, ir vaikaičiams išliks mūsų kūrėjų, darbai: paveikslai, dainos, romanai ir eilėraščiai.Mūsų literatų prisiminimuose, posmuose gražiai skambėjokiekvienam artimų, brangių miestelių, kaimų, upių ir ežerų vardai.Posmai, skirti Varėnai, Valkininkams, Merkinei, Nemaitonims, Perlojai, Trakams, Vilniui, Rudnelei,  Nemunui, Merkiui, Šalčiai, Ūlai, Matuizoms,Suvalkijai bei Dzūkijai ir daugeliui puikių .Lietuvos vietų puošia virtualią eilėraščių parodą VB skaitytojų aptarnavimo skyriuje esančioje išmanioje skelbimų lentoje. 


Renata Česnulevičienė   


VB skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė