Rūta Averkienė

Marcinkonyse kasmet puoselėjama graži tradicija – prieš pat Šv. Kalėdas susirinkti į adventinę vakaronę ir prisiminti Advento, Kūčių ir Šv. Kalėdų tradicijas, kurias iki šių dienų išsaugojo mūsų protėviai, o šiandien pagarbiai puoselėja dabartinė karta. Šiemet Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Marcinkonių lankytojų centre vykusi penktoji dzūkiška adventinė vakaronė „Kalėdų rytą saulė pražydo“ sukvietė ne tik marcinkoniškius, bet ir svečius. Ji alsuote alsavo dzūkiška dvasia ir priminė jaukius dzūkiškus namus Kūčių dieną – viltimi degančiomis vaško žvakelėmis, šiaudiniais žaisliukais papuošta eglute, palubėje besisukančiais šiaudiniais sodais, paukšteliais ir žvaigždėmis, Advento dainomis ir žaidimais ir, žinoma, gausiu vaišių stalu, ant kurio puikavosi senovės dzūkų Kūčių valgiai.

Vakaronės dalyvius gražiomis Advento dainomis sutiko ir pasveikino vieno seniausių ir garsiausių Marcinkonių folkloro ansamblio dainininkai. Šis ansamblis Varėnos krašto vardą garsina Lietuvoje ir užsienyje ir yra pelnęs „Aukso paukštės“ apdovanojimą.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos organizuotą vakaronę gražia dzūkiška tarme nuotaikingai vedė Jonas Bajoriūnas. Jis svetingai sutiko „kiekvienų suvejusį ar suvažavusį in gražų pirkių“ ir prisiminė, kaip apie Adventą pasakoja ilgametė Marcinkonių etnografinio ansamblio dainininkė Juzė Česnulevičienė. „Adventas – pats smūtniausias čėsas. Tuoj metu nei šokc, nei giedoc, nei jokių veselybių negalėjo būc. Bet kap buvom vaikai, visciek neišturėdavom. Suvejį pas susiedus pakieminėc, žūrėdavom, kų seniai daro, ir mes vienų kitų giesmį sugiedodavom, žaidimų kokį sužaisdavom. Net klebonas už tai nesbardavo“.

Vėliau Advento dainas dainavo bei gražiausių metų švenčių papročius ir tradicijas prisiminė vakaronėje dalyvavęs Varėnos kultūros centro folkloro ansamblis „Žeiria“, vadovaujamas Vaidos Naruševičiūtės. Abu ansambliai vakaronės dalyvius linksmino žaidimais ir šokiais, kvietė pažaisti ir pašokti kartu.

Po dainų ir pasakojimų šaunusis vakaronės vedėjas J. Bajorūnas garbiausius svečius pakvietė uždegti po vaško žvakelę ir pasakyti linkėjimą. Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška visiems susirinkusiems linkėjo sveikatos, turtingų metų bei visokeriopos sėkmės. Marcinkonių folkloro ansamblio vadovė ir Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė vyresniesiems linkėjo sveikatos, jaunesniesiems – sėkmės, ir visiems kartu – vienybės, bendrumo, kad gražius darbus darytų visi kartu, tuomet bendruomenė bus didelė jėga. Žvakeles uždegę ir sustoję ratu, vakaronės dalyviai sugiedojo bendrą Advento giesmę „Vai žiba žiburėlis, kaip aukso liktorėlis“. Ši daina bei nuoširdžiausi linkėjimai buvo gražiausias ir prasmingiausias vakaro akcentas.

Mažiausieji renginio dalyviai taip pat nenuobodžiavo – su didžiausiu smalsumu iš šiaudelių kūrė žaisliukus ir girliandas Kalėdų eglutei. Juos mokė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai. Šiaudinių vėrinių subtilybių vaikus mokė Virginija Pugačiauskienė ir Laimutė Saviščevienė. Pynimo iš pušies šaknų ir šiaudų mokė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojas, amatų meistras Romas Norkūnas.

Mančiagirės kaimo gyventojos Aldonos Ilickienės pintais žaisliukais ir girliandomis buvo dailiai papuošta Kalėdų eglutė, palubėje sukosi dailus jos rištas šiaudinis „sodas“. Garbaus amžiaus pynėja sakė neįsivaizduojanti savęs be pynimo iš šiaudelių, ji gražiausius sodus, žvaigždes, paukštelius pina jau daugybę metų, o kiek šimtų jų išdovanojo, net pati nesuskaičiuoja. Šiaudinius paukščius ir žvaigždes vakaronei rišo ir Virginija Pugačiauskienė bei Sigutė Bajorūnienė.

Vėliau visi buvo svetingai pakviesti vaišintis marcinkoniškių paruoštais Kūčių valgiais – „ausytėm“ su grybais, „kleckais“, grybų troškiniais, avižų bei spanguolių kisieliumi ir kitais skanėstais.

Tą vakarą buvo galima išmokti ir Advento ratelių bei žaidimų, pasiklausyti pasakojimų, kaip prasmingiausių metų švenčių laukdavo mūsų seneliai. Ir šias unikalias tradicijas perduoti jaunimui. Tąvakar Marcinkonyse buvo galima pajusti, kad mūsų krašte dar gyva tai, kas yra unikalu ir autentiška.