Marcinkonyse prisimintos senovės Kalėdų tradicijos

Rūta Averkienė

Marcinkonyse
kasmet puoselėjama graži tradicija – prieš pat Šv. Kalėdas susirinkti į
adventinę vakaronę ir prisiminti Advento, Kūčių ir Šv. Kalėdų tradicijas,
kurias iki šių dienų išsaugojo mūsų protėviai, o šiandien pagarbiai puoselėja
dabartinė karta. Šiemet Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio
gamtinio rezervato Marcinkonių lankytojų centre vykusi penktoji dzūkiška
adventinė vakaronė „Kalėdų rytą saulė pražydo“ sukvietė ne tik marcinkoniškius,
bet ir svečius. Ji alsuote alsavo dzūkiška dvasia ir priminė jaukius dzūkiškus
namus Kūčių dieną – viltimi degančiomis vaško žvakelėmis, šiaudiniais
žaisliukais papuošta eglute, palubėje besisukančiais šiaudiniais sodais,
paukšteliais ir žvaigždėmis, Advento dainomis ir žaidimais ir, žinoma, gausiu
vaišių stalu, ant kurio puikavosi senovės dzūkų Kūčių valgiai.

Vakaronės
dalyvius gražiomis Advento dainomis sutiko ir pasveikino vieno seniausių ir
garsiausių Marcinkonių folkloro ansamblio dainininkai. Šis ansamblis Varėnos
krašto vardą garsina Lietuvoje ir užsienyje ir yra pelnęs „Aukso paukštės“
apdovanojimą.

Dzūkijos
nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos
organizuotą vakaronę gražia dzūkiška tarme nuotaikingai vedė Jonas Bajoriūnas. Jis
svetingai sutiko „kiekvienų suvejusį ar suvažavusį in gražų pirkių“ ir prisiminė,
kaip apie Adventą pasakoja ilgametė Marcinkonių etnografinio ansamblio dainininkė
Juzė Česnulevičienė. „Adventas – pats smūtniausias čėsas. Tuoj metu nei šokc,
nei giedoc, nei jokių veselybių negalėjo būc. Bet kap buvom vaikai, visciek
neišturėdavom. Suvejį pas susiedus pakieminėc, žūrėdavom, kų seniai daro, ir
mes vienų kitų giesmį sugiedodavom, žaidimų kokį sužaisdavom. Net klebonas už
tai nesbardavo“.

Vėliau
Advento dainas dainavo bei gražiausių metų švenčių papročius ir tradicijas prisiminė
vakaronėje dalyvavęs Varėnos kultūros centro folkloro ansamblis „Žeiria“,
vadovaujamas Vaidos Naruševičiūtės. Abu ansambliai vakaronės dalyvius linksmino
žaidimais ir šokiais, kvietė pažaisti ir pašokti kartu.

Po
dainų ir pasakojimų šaunusis vakaronės vedėjas J. Bajorūnas garbiausius svečius
pakvietė uždegti po vaško žvakelę ir pasakyti linkėjimą. Marcinkonių seniūnijos
seniūnas Vilius Petraška visiems susirinkusiems linkėjo sveikatos, turtingų
metų bei visokeriopos sėkmės. Marcinkonių folkloro ansamblio vadovė ir
Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė vyresniesiems linkėjo
sveikatos, jaunesniesiems – sėkmės, ir visiems kartu – vienybės, bendrumo, kad
gražius darbus darytų visi kartu, tuomet bendruomenė bus didelė jėga. Žvakeles
uždegę ir sustoję ratu, vakaronės dalyviai sugiedojo bendrą Advento giesmę „Vai
žiba žiburėlis, kaip aukso liktorėlis“. Ši daina bei nuoširdžiausi linkėjimai buvo
gražiausias ir prasmingiausias vakaro akcentas.

Mažiausieji
renginio dalyviai taip pat nenuobodžiavo – su didžiausiu smalsumu iš šiaudelių
kūrė žaisliukus ir girliandas Kalėdų eglutei. Juos mokė Dzūkijos nacionalinio
parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai. Šiaudinių vėrinių
subtilybių vaikus mokė Virginija Pugačiauskienė ir Laimutė Saviščevienė. Pynimo
iš pušies šaknų ir šiaudų mokė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių
valstybinio gamtinio rezervato darbuotojas, amatų meistras Romas Norkūnas.

Mančiagirės
kaimo gyventojos Aldonos Ilickienės pintais žaisliukais ir girliandomis buvo
dailiai papuošta Kalėdų eglutė, palubėje sukosi dailus jos rištas šiaudinis
„sodas“. Garbaus amžiaus pynėja sakė neįsivaizduojanti savęs be pynimo iš
šiaudelių, ji gražiausius sodus, žvaigždes, paukštelius pina jau daugybę metų,
o kiek šimtų jų išdovanojo, net pati nesuskaičiuoja. Šiaudinius paukščius ir
žvaigždes vakaronei rišo ir Virginija Pugačiauskienė bei Sigutė Bajorūnienė.

Vėliau
visi buvo svetingai pakviesti vaišintis marcinkoniškių paruoštais Kūčių
valgiais – „ausytėm“ su grybais, „kleckais“, grybų troškiniais, avižų bei spanguolių
kisieliumi ir kitais skanėstais.

Tą
vakarą buvo galima išmokti ir Advento ratelių bei žaidimų, pasiklausyti
pasakojimų, kaip prasmingiausių metų švenčių laukdavo mūsų seneliai. Ir šias
unikalias tradicijas perduoti jaunimui. Tąvakar Marcinkonyse buvo
galima pajusti, kad mūsų krašte dar gyva tai, kas yra unikalu ir autentiška.