Rūta Averkienė

Unikalusis Margionių klojimo teatras tęsia gražią tradiciją – Margionyse jau aštuntus metus iš eilės žiūrovus džiugina rajoninė kaimo teatrų šventė–konkursas „Citnaginė“ režisieriaus Juozo Gaidžio prizui laimėti. Saulėtą rugpjūčio šeštadienio popietę gražiausiais vasaros žolynais iš tebežydinčių kaimo darželių ir pievų išdabintas Margionių klojimas vos talpino žiūrovus: vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir anūkus bei svečius, gausiai susirinkusius į tradicinę „Citnaginę“.

Aštuntąkart organizuojama kaimo teatrų šventė dar kartą liudija, jog ji turi vykti būtent čia, Margionyse, kur jau aštuoniasdešimt aštuonerius metus gyvuoja Margionių klojimo teatras, kur tebeplevena prieš dvidešimtmetį į Nebūtį iškeliavusio Margionių „Strazdelio“ – kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ Juozo Gaidžio dvasia, kur kiekviename kaimo name gyveno ar gyvena po artistą. Juk margioniškiai, pirmąkart 1929 metais suvaidinę A.Vilkutaičio-Keturakio komedijoje ,,Amerika pirtyje“, kurią, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas, vaidina iki šiol.

Tądien visi artistai, kurie vaidino unikalaus Margionių klojimo teatro scenoje, žiūrovams tarsi dovanojo po mažą teatro magijos stebuklą.

Kaimo teatrų šventę papuošė dainingosios Margionių etnografinio ansamblio moterys, sugiedoję Margionių himną. Ją dzūkiškai vedė dabartinė Margionių klojimo teatro režisierė Rimutė Avižinienė.

Šventę–konkursą pradėjo Merkinės kultūros centro teatras „Dilgynė“, vadovaujamas Laimutės Jakštienės. Vėliau į sceną lipo ir gausių žiūrovų ovacijų sulaukė artistai iš Margionių, Žilinų, Nedzingės ir Vilniaus.

Charizmatiškieji Margionių klojimo teatro artistai suvaidino šmaikštų spektaklį „Martynas Špokas“, kurį režisavo Rimutė Avižinienė. Žilinų teatras „Vijūnė“ suvaidino Dalios Šmigelskienės režisuotą spektaklį. Nedzingės kaimo teatras suvaidino Nijolės Maceikienės režisuotą spektaklį. Nedzingės etnografinis ansamblis žiūrovams dovanojo nuotaikingą dzūkišką programą „Mergelės dalia“, parengtą vadovės Nijolės Maceikienės.

Teatrų šventę papuošė Vilniaus senjorų klubo artistai, jautriai suvaidinę Vytauto Mikalausko pagal tikrus faktus sukurtą ir režisuotą pjesę „Likimai“.

Nugalėtojus, vertus režisieriaus Juozo Gaidžio prizo, rinko iš pačių margioniškių sudaryta komisija. Komisijos pirmininkas, Varėnos VVG pirmininkas Povilas Saulevičius pasidžiaugė, kad jo šviesaus atminimo seneliai taip pat vaidino Margionių klojimo teatre. „Mano dziedukai sakydavo, kad Margionys garsūs tuo, jog čia grybingiausios vietos, kūrybiškiausi žmonės ir vietoj bulvių laukuose auga citnagai“. Garbingą Margionių kaimo režisieriaus Juozo Gaidžio prizą jis įteikė šių metų laureatams – Žilinų teatro artistams.

Visus šventėje dalyvavusius teatrus pasveikino bei Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos padėkas įteikė Žemės ūkio ir kaimo reikalų skyriaus vedėjas Irmantas Laniauskas.

                      Visi teatrai taip pat buvo pagerbti Seimo narės Virginijos Vingrienės padėkomis, kurias teatrų vadovams įteikė Varėnos rajono savivaldybės tarybos narys Marijonas Čapkovskis.

Margionių klojimo teatrui buvo įteiktas originalus prizas – naujas laistytuvas klojimo grindims drėkinti. Žiūrovų prizas buvo įteiktas Vilniaus senjorų teatrui. Visi teatrai taip pat buvo apdovanoti suvenyrais ir gėlių puokštėmis.

Marcinkonių kultūros centro direktorė, dabartinė Margionių klojimo teatro vadovė ir režisierė Rima Avižinienė pasidžiaugė, kad labai simboliška, jog Varėnos rajono kaimo teatrų šventė vyksta Margionyse. Juk jei ir Juozas Gaidys būtų gimęs ne prieš šimtą, o prieš daugiau metų, neabejotinai pirmasis lietuviškas spektaklis būtų suvaidintas Margionyse. „Pati pagrindinė šio festivalio idėja – paskatinti kaimo žmones vaidinti ir kurti vaidinimus, kaip tai darė Juozas Gaidys. Sumanymas gimė ir dėl to, kad norėjosi, jog kaimo teatre vaidinantys žmonės vaidintų ne tik savo kaime, pamatytų, kaip vaidina kito kaimo artistai, vieni iš kitų pasimokytų. Šiemetinė šventė ypatinga tuo, kad visi spektakliai buvo skirtingi, bet labai įdomūs, o artistai vaidino tikrai nuoširdžiai. Ši šventė kaimų artistams padeda „augti“, jie, pamatę, kaip puikiai vaidina kaimyninio kaimo žmonės, stengiasi suvaidinti dar geriau. Man labai smagu, kad ir Margionių klojimo teatras tarsi atgimė naujai. Margioniškiai patys parodė iniciatyvą suvaidinti šventėje naują spektaklį, ir jį suspėjome pastatyti per mėnesį. Negaliu atsidžiaugti, nes margioniškiai – ypatingi žmonės, su jais taip lengva bendrauti ir dirbti“,– gyrė Margionių kaimo artistus režisierė. Ji pagyrimų negailėjo ir kitiems šventėje dalyvavusiems artistams.

Išties, žaliais Dzūkijos pušynais apsigaubęs Margionių kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas, dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu, koks buvo Juozas Gaidys. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo teatrą, gyvuojantį bene devyniasdešimt metų. Nėra Margionyse ir tokio namo ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs.

Tądien Margionyse buvo ne tik vaidinama. Klojimo teatre skambėjo gražiausios senovinės Margionių kaimo dainininkių atliekamos dainos. Jos giedojo Juozo Gaidžio giesmes, kurios skambėdavo prieš kiekvieną klojimo teatro spektaklį, o teatrų festivalio dalyvius linksmino net keturi Margionių kaimo muzikantai. Po vaidinimų dalyvių laukė ant laužo virta grybų sriuba ir kitos dzūkiškos vaišės bei smagi vakaronė.