Musteikos kaimo mokyklos šimtmetis įamžintas unikaliu spektakliu (foto)

Rūta
Averkienė

Lygiai prieš šimtą
metų pačiame Lietuvos pakraštyje, visai
šalia sienos su Baltarusija, gražiausiais pušynais apsisiautusiame Musteikos
kaime gamtininkas, profesorius Tadas Ivanauskas su žmona Honorata savo
lėšomis įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą Pietų Lietuvoje. Mokyklos šimtmečio
jubiliejų mažučio Musteikos kaimo bendruomenė prasmingai paminėjo ir įamžino
specialiai šiai progai režisierės Onutės Drobelienės sukurtu unikaliu
spektakliu „Sakmė apie Musteikos mokyklą“, kuriame apie mokyklos steigėjus ir
jos istoriją kaip tikri profesionalai buvusios mokyklos kieme vaidinimu
pasakojo Musteikos kaimo žmonės – ,,cikriniai” musteikiškiai ir naujakuriai.  Nuostabus jausmas dalyvavusiems buvo persikelti
laiko tiltu šimtu metų į praeitį ir pabūti to laiko dvasioje… Gera buvo
matyti nedidelį Musteikos kaimelį tarsi atgimusį naujai.

Įžanginė
jubiliejinio renginio dalis prasidėjo įdomia ekskursija – pasivaikščiojimu po
etnografinį, gražia gamta ir išsaugota 
senąja dzūkų architektūra žavintį Musteikos kaimą, kur kiekvienas namas,
medis ir gatvelė pasakoja savo istoriją. Pasivaikščiojimą pradėję nuo
bitininkystės muziejaus, visi norintys sužinoti apie šį kaimą, ėjo keliukais
ir  takeliais pro grikių laukelius ir
gražiausių žolynų pilnas pievas, prisimindami pasakas, sakmes ir tikras, tik,
deja, ne visada linksmas kaimo istorijas. Ekskursijos dalyviai grožėjosi kaimo
viduryje stovinčiais trimis aukštais kryžiais, kurie yra musteikiškių
susirinkimų ir maldų vieta, trumpam tyliai sustojo prie kryžiaus, kuris liudija
 1944 m. Joninių dieną Musteikos kaime
įvykusią tragediją, kuomet sovietinių partizanų būrys nukankino ir nužudė
keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų. Aplankė
senąsias, jau neveikiančias kaimo kapinaites, kurios taip pat kaimo istorijos
liudininkės. Sužinojo apie kaime gyvenusius ir tebegyvenančius įdomius žmones –
audėjas, senųjų amatų meistrus, medžiotojus. Čia gilios medžioklės tradicijos,
o Musteikos miškuose 1883 metais buvo nušauta paskutinė Lietuvos meška. Apie
tai rašė ir T. Ivanauskas savo raštuose.

Musteikiškiai, jų
vaikai ir vaikaičiai, svečiai gausiai rinkosi į erdviame buvusios mokyklos kieme
vykusią jubiliejinę šventę. Buvo smalsu apžiūrėti šiuo metu renovuotą devyniolikto
amžiaus pabaigoje statytą namą, kuriame nuo 1918 iki 1970 metų veikė Musteikos
pradinė mokykla ir kurią baigė visi kaimo vaikai. Taip pat pasižvalgyti po
atnaujintas patalpas – atkurtą autentišką klasę ir kambarėlį, kuriame gyveno
Tadas ir Honorata Ivanauskai. Simboliška, kad jos įrengtos pasitinkant mokyklos
šimtmečio sukaktį.  Dabartinė šios
sodybos šeimininkė  – Rožės ir Jono
Miškinių, svetingai įleidusių Ivanauskus gyventi ir leidusių steigti mokyklėlę
– proanūkė Asta Žūkaitė. Ji pasakoja, jog sumanymas šiame name atkurti mokyklos
klasę sklandė jau seniai.  „Kaip kažkada
mano prodziedukai užleido namo dalį Ivanauskams prasmingai idėjai įgyvendinti,
taip ir aš dabar ketvirtadalį namo užleidžiu simbolinei mokyklai. Ivanauskai atvažiavo,
pasiprašė pas juos, nes prodziedukai buvo vieni iš turtingesnių kaimo
valstiečių. Nors jie turėjo penkis vaikus, tačiau užleido du kambarėlius.
Patalpos nedidukės, vienam kambaryje buvo klasė, o už pertvarėlės, mažesniame
kambarėlyje gyveno Ivanauskai. Tikimės, kad nuo šiol klasėje galės rasti
prieglobstį ne tik Tado Ivanausko raštai, knygos, įvairūs eksponatai, visas jo
atminimas, galės užeiti visi buvę mokyklos mokiniai, prisiminti, kaip
mokėsi.  Viliamės, kad  šios patalpos taps bendruomenės namais ir susirinkimų
vieta, knygų apie gamtą skaitykla. Čia galėsime renginius rengti, ekskursijas organizuoti,
vesti pamokėles apie gamtą. Kaime, deja, yra tik du vaikai, kurie mokosi Druskininkuose,
bet tikimės sulaukti smalsių mokinių iš kitur“, – sako sodybos šeimininkė Asta.

Renginio  iniciatoriai –
Stasys Malūnavičius, Asta Žūkaitė ir Onutė Grigaitė – pažymėjo, jog šie
metai Musteikos kaimui ir jo gyventojams išties ypatingi. Nors Honoratos ir
Tado Ivanauskų įkurtai mokyklai buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą, ji paliko
neišdildomą pėdsaką kelių kartų Musteikos kaimo gyventojų atmintyje ir likimuose.
Musteikos kaimo vaikams buvo atvertos durys į žinių pasaulį.

Tylos minute buvo
pagerbti į amžinybę išėję mokyklos įkūrėjai Tadas ir Honorata, sodybos šeimininkai
Jonas ir Rožė Miškiniai, buvę mokytojai, mokiniai ir kaimo gyventojai.

Musteikiškė,
gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė, pasveikinusi visus susirinkusius į
šventę, pasidžiaugė, kad dar besimokydama Musteikos mokyklėlėje,  pradėjo skaityti Tado Ivanausko raštus ir
knygas, „užsikrėtė“ jo meile gamtai ir pati pasirinko gamtininkės kelią. „Šiandien
smagu matyti, kaip sekdami Ivanauskų pavyzdžiu, musteikiškiai įrodė, jog turi
stiprų bendrystės jausmą ir moka vieningai susiburti prasmingam tikslui. Susirinkę
į gražią šventę, pabūkim kaip viena šeima – prieikim bent prie trijų
nepažįstamų žmonių, susipažinkim ir mes pajusime, kad esame jėga“, – kvietė O.
Grigaitė.

Musteikos kaimo
bendruomenės pirmininkas Stasys Malūnavičius sakė, kad  senasis Musteikos kaimas turi kažkokią
nepaaiškinamą jėgą savo mikrokosmosu tarsi užburti čia apsilankiusius žmones.
Taip prieš šimtą metų atsitiko Tadui Ivanauskui. Taip atsitiko ir jam, kažkada
pirmą kartą apsilankius šiame kaime, jis po kurio laiko čia nusipirko sklypą,
pasistatė namus ir įsikūrė su šeima.

Spektaklio
režisierė Onutė Drobelienė, kviesdama žiūrėti vaidinimą, prašė nebūti aštriais
kritikais, nes visi jo artistai scenoje viešai vaidins pirmą kartą. „Tai, ką
šiandien  pamatysite, bus pirmą ir
vienintelį kartą, nes šio spektaklio, kuriame vaidins musteikiškiai ir čia
vasarojantys jų vaikai bei vaikaičiai, pakartoti turbūt neįmanoma“.

Kaip ir senovėje,
medinė, iš lentų sukalta scena buvo papuošta darbščiųjų Musteikos moterų
austomis margaspalvėmis lovatiesėmis, pintais šiaudų sodais, apkaišyta
berželiais.

Ir išties spektaklis
buvo toks tikroviškas ir surežisuotas taip, kad žiūrovai, sulaikę kvapą, laukė
kiekvieno veiksmo, žodžio, besikeičiančių dekoracijų, kurios buvo autentiškos
ir tobulai liudijo praeitį. Negalima buvo nesižavėt – aktoriai
mėgėjai vaidino kaip tikri profesionalai. Žavėjosi tarsi iš anų laikų
ant scenos nužengusiais inteligentiškais ir labai gražiais Tadu ir Honorata
Ivanauskais, kurių vaidmenis labai įtikinamai sukūrė Musteikos naujakuriai –
gamtininkas Žymantas Morkvėnas ir jo žmona Vaiva Janulytė. Svetingais gražia
dzūkiška tarme kalbančiais Rože ir Jonu Miškiniais, kuriuos suvaidino Asta
Žūkaitė ir Gintaras Averka, dzūkuojančiais ir iš senųjų vadovėlių skaitančiais  mokinukais, kuriuos vaidino kaime vasarojantys
vaikai, vokiečių valdininku ir lenkų kareiviu, kurį vaidino  Stasys Malūnavičius, kaimietėmis su dovanomis,
kurias vaidino Renata Malūnavičienė ir Onutė Grigaitė, leidimą vykti į Lietuvą
Tadui Ivanauskui išdavusiu Vincu Mickevičiumi–Kapsuku, kurį suvaidino Antanas
Garuckas, Tado Ivanausko mokiniu ir musteikiškių mokytoju Vincu Gaidžiu, kurį
vaidino Justas, bei kitais artistais. Puikiame spektaklyje taip pat vaidino
beveik dvidešimt metų šioje mokykloje mokytojavusi mylima musteikiškių mokytoja
Danutė Genserauskaitė ir jos mokinė, taip pat mokytoja Marytė Jazukevičienė.

Musteikos
kaimo artistai labai tikroviškai ir vienas už kitą geriau suvaidino savo
mokyklos šimto metų istoriją – Tado ir Honoratos kelionę į Lietuvą, į Musteiką,
mokyklėlės kūrimą, kaimo vaikams dėstomas pamokas, to meto politines
peripetijas, kurios neaplenkė ir miškų glūdumoje įsikūrusio kaimo. Spektaklyje
netrūko ir romantiškų scenų, ir niūrių vaizdų, kuriuos papildė režisierės
skaitomi tekstai… Nors žinomas Lietuvos
gamtininkas, profesorius akademikas Tadas Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16
d. Lebiodkoje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, tačiau jo gyvenimas
susijęs ir su   Varėnos rajonu. Šiame krašte prasidėjo artimesnė jo
pažintis su miškais, upėmis, ežerais. Dar prieš I pasaulinį karą profesorius
atklysdavo į Musteikos apylinkes medžioti. „Musteika buvo man jau gerai
pažįstama, nes per medžiokles ne kartą esu joje lankęsis. Dar paauglys būdamas
svajojau apsigyventi šiame krašte“. Tadas Ivanauskas,  apsigyvenęs Peterburge, apsisprendė būti
lietuviu – susirado lietuvių kalbos gramatiką, gerų mokytojų – Vaclovą
Biržišką, Peliksą Bugailiškį ir Steponą Kairį, o per atostogas lankėsi
lietuviškuose Dzūkijos kaimuose, klausėsi dainų, bendravo su vietos žmonėmis,
medžiojo… Honorata buvo kilusi iš bajorų Daugėlų giminės, kalbėjo lenkiškai,
tačiau gyvendama Peterburge, taip pat apsisprendė būti lietuve – kalbėti
lietuviškai, dirbti Lietuvai. Peterburge studijavo gamtą, matematiką, baigusi
aukštuosius mokslus, įgijo aukščiausią to meto Rusijoje moterims leistiną
išsilavinimą. Dirbo vaikų darželiuose. Čia susipažino su Tadu – jaunu, tačiau
savo darbais jau garsėjusiu gamtininku… Į Peterburgą mylimajai plaukė rožių
puokštės siuntiniuose. Honoratą stulbino Tado sugebėjimas išsaugoti gėlių
gaivumą samanose – atidarius siuntinius, ant rožių dar spindėdavo rasa… 1917
m. Peterburgą sudrebinus revoliucijai, o 1918 m. Lietuvoje paskelbus
nepriklausomybę, Ivanauskams atsirado galimybės keltis į Vakarų Europą. Čia jau
buvo pripažinti T. Ivanausko laboratorijos preparatai, užmegzti dalykiniai
santykiai su Jungtinėmis Valstijomis. Mokslininko ir jo žmonos laukė didelės
galimybės ir  patogus gyvenimas. Tačiau
Tado žmonai Honoratai net nekilo abejonių, kad reikia skubėti tik į Lietuvą ir
visomis jėgomis prisidėti prie naujos valstybės kūrimo.  Tadui – gamtos mokslo tyrimais, Honoratai –
pedagoginiu darbu… Pirmiausia jie grįžo į senąsias Lietuvos valdas, į Tado
tėviškę Lebiodką. O netrukus jie per miškus atkeliavo į Musteiką…  Visam mokymo procesui vadovavo Honorata. Tadas
Ivanauskas organizavo mokinių ekskursijas į gamtą, rūpinosi vaizdumo
priemonėmis, vykdė su mokiniais praktikos darbus. Pristigus vadovėlių,
sąsiuvinių, jis pėsčias keliaudavo į Vilnių ir parnešdavo reikalingų mokyklos
reikmenų…

Kaimo žmonės Ivanauskus gerbė ir mylėjo, jiems atsidėkodavo maistu bei savo
rankomis išaustais „divonėliais, abrūsėliais ir juostelėmis“, medžio drožiniais.
Šį laiką Ivanauskai vadino pačiomis gražiausiomis gyvenimo dienomis. Deja,
lietuviškai mokyklai Musteikoje buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą. 1919 m.
pavasarį ją nusiaubė lenkų kavalerijos dalinys, mat prasidėjo Vilnijos
okupacija… „Balandžio mėnesį lenkams užėmus Musteiką, Tadas Ivanauskas buvo
persekiojamas, todėl teko taip gražiai pradėtą darbą nutraukti, mokinius
palikti ir kuo greičiau trauktis gilyn į Lietuvą. Vėliau, jau dirbdamas Kauno
universiteto profesoriumi, T. Ivanauskas nuolat atvažiuodavo į Musteiką,
bendraudavo su vietos gyventojais, studijuodavo gamtą ir jos reiškinius. Jis
iki gilios senatvės mėgdavo vaikščioti po Čepkelių raistą, praleisti naktį
raiste prie laužo…“

Po spektaklio
režisierė Onutė Drobelienė sakė: „Labai džiaugiuosi, nes spektaklyje vaidinę
artistai tikrai pranoko mano lūkesčius. Ir dar – jų atsidavimo vaidinti man
gali pavydėti kiekvienas profesionalus režisierius“. Prieš pusmetį gavusi
kvietimą režisuoti spektaklį mokyklos jubiliejui, ji nusprendė, kad teisingiausia
bus vaidinimu papasakoti mokyklos, o drauge ir kaimo istoriją. „Man buvo didelė
paskata režisuoti, nes patys žmonės labai norėjo vaidinti. Per visą laiką nuo
repeticijų pradžios iki pabaigos buvo didelė bendrystė, norai, galimybės, visi
buvome truputį kūrėjai. Rinkdami vaidinimui autentiškus to meto drabužius,
perkraustėme kaimo namų palėpes, dalinomės. Man labai smagu, kad vaidino ne tik
suaugusieji. Vaidino tėveliai su vaikais, vasarojančių musteikiškių anūkai. Teko
nemažai laiko praleisti bibliotekoj, archyve, perskaityti Tado Ivanausko
knygas, Honoratos krikšto dukters Danutės Valionytės parašytą knygą apie jo
žmoną „Honorata“. Šiandien drauge su visais džiaugiuosi, nes gavau daug daugiau
gerų emocijų nei įdėjau triūso. Pati medžiaga buvo labai įdomi. Tačiau tai
reiškinys, kurį būtų labai sunku pakartoti“, – kalbėjo režisierė.

Mokytoja Danutė
Genserauskaitė prisiminė, kaip  1960
metais buvo paskirta dirbti  į Musteiką,
kai čia dar nebuvo elektros. „Kaimas labai draugiškai mane priėmė. Širdyje iki
šiol saugau prisiminimus apie mokyklą ir mokinius. Atvažiavau trumpam, bet
užsibuvau visam laikui. Buvau sužavėta šiuo kaimu, todėl neišvykau. Noriu
padėkoti visiems savo buvusiems mokiniams. Myliu Musteiką – čia tokios gražios
sodybos, tokie gražūs darželiai, bet svarbiausia, labai gražūs žmonės. Manau,
kad musteikiškiai visada tęs savo tėvų 
tradicijas ir puoselės kaimą“.

Buvusi mokytoja
Bronė Averkienė, kuri čia mokytojavo beveik metus, negalėjo nuslėpti jaudulio,
kuris užplūdo atvažiavus į šventę ir pamačius savo buvusius mokinius.

Su mokyklos
šimtmečiu musteikiškius pasveikinęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis
Kašėta sakė, kad ši mokykla, kaip ir visos kitos, kurios steigėsi Lietuvos
kaimeliuose, buvo tie žiburiai, tos vietos, kur buvo puoselėjama meilė kalbai,
savo istorijai. Jis pažymėjo, jog verta pasimokyti iš tokių didžiavyrių kaip
Tadas Ivanauskas, kurie nesusigundė aukštais postais ir pinigais, bet sugrįžo į
Lietuvą ir darbavosi jos labui. Meras buvusioms Musteikos mokyklos mokytojoms Bronei
Averkienei ir Danutei Genserauskaitei įteikė padėkas ir gėlių.

Tądien šventinė
nuotaika tiesiog sklandė po visą kaimą – musteikiškiai ir kaimo svečiai
bendravo prie dzūkiškų vaišių stalo, prisiminė mokyklos istoriją, kalbėjo apie
kaimo ateitį. Mokyklos šimtmetis tarsi dar labiau suvienijo nedidelį Musteikos
kaimą, o jo bendruomenės puikiai pavykusi 
prasminga iniciatyva, savo lėšomis ir pastangomis surengtas jubiliejinis
renginys  ir bendrystė liudija, kad tradicijos Musteikos kaime gyvuos.