Musteikos mokytoja Danutė Genserauskaitė

Danutė Genserauskaitė jaunystėje
norėjo studijuoti agronomiją, bet baigė pedagogines studijas ir 1962 m.
įsidarbino Tado Ivanausko įkurtoje Musteikos pradinėje mokykloje (Varėnos raj.).
Mokytojos vardas tapo jos savastimi…

Danutė
Valentukevčienė

Musteikos
mokytoja – taip Danutę Genserauskaitę vadina ne tik musteikiškiai, bet ir
aplinkinių kaimų žmonės. Musteikos pradinėje mokykloje paskutinis skambutis
nuaidėjo beveik prieš keturis dešimtmečius, o mokytoja jau dešimtmetį nedirba,
bet vardu į ją kaimo žmonės nesikreipia, kad ir kaip ji beprašytų. Net
uogaudamos kaimo moterys miške ją šaukia „mokyyytoja!“.

Danutė
Genserauskaitė gimė 1942 m. sausio 5 d. Babtų valsčiuje, Žemaitkiemyje,
generolo Vlado Nagevičiaus išpuoselėtame dideliame dvare. Jos tėvai ir seneliai
buvo atvežti iš Punsko į Žemaitkienį karo metais, keičiantis belaisviais. Mama
dirbo Nagevičių dvare. Užėjus tarybų valdžiai generolas pabėgo į Ameriką, o
juos išvarė iš dvaro. Teko apsigyventi gretimame Gailiušių kaimo kumetyne. D. Genserauskaitė lankė už
kelių kilometrų esančią pradinę mokyklą, vėliau perėjo į Babtų vidurinę
mokyklą. Baigusi mokslus norėjo pasirinkti specialybę,
susijusią su žemės ūkiu, bet klasės draugės įkalbėjo kartu su jomis stoti į
Kapsuko O. Sukackienės pedagoginę mokyklą. Po studijų 1962 m. buvo
paskirta dirbti į Musteiką.

Pirmosios
dienos atokiame kaime buvo baugios. „Babtuose mes turėjome elektrą,
televizorių, o čia dar buvo žibalinės lempos. Daug ruošdavausi pamokoms,
skaitydavau prie žibalinės lempos,“ – pasakojo D. Genserauskaitė. Dirbti teko
su keturiomis klasėmis. Pratybų nebuvo, papildomas užduotis kiekvienam vaikui
mokytoja rašydavo ranka. Norėjosi kaip nors metus atidirbti ir bėgti.

Laimei,
Musteika jauną mokytoją labai gerai priėmė. Kaimo jaunimas, norėdamas
susipažinti ir susidraugauti su mokytoja, ieškojo būdų, kaip tai padaryti. „Man
labai patiko tai, kad jaunimas pats susiorganizavo ir atėjo pas mane ir
atsinešė K. Sajos pjesę „Šeškai“ ir paprašė pastatyt vaidinimuką. Patys ir
rolėmis pasiskirstė, nes aš jų nepažinojau,“ – prisimena mokytoja. Vaidinimas
buvo labai sėkmingas, parodytas ne tik Musteikoje, bet ir Marcinkonyse.
D. Genserauskaitė džiaugiasi, kad ši draugystė, sutvirtinta K. Sajos
pjese, labai suartino kaimo žmones.

Musteikos
pradinė mokyklėlė buvo labai skurdi, neturėjo jokių priemonių. Kaimo žmonės
kartu su mokytoja pasodindavo bulvių lauką, rudenį nukasdavo, parduodavo
derlių, o už gautus pinigus nupirkdavo mokyklai priemonių ir vaikams dovanėlių.
Tėvai mokytojai talkindavo ir prieš šventes: padarydavo sceną, kopėčias ir t. t.
Maskvoje gyvenęs musteikiškis agronomas Mikas Averka, turėjęs didelį sodą
Musteikoje, rudenį priskindavo dėžę obuolių ir liepdavo pasidėti, kad būtų
Naujiesiems metams. Kaime obelų nebuvo, todėl M. Averkos obuoliai buvo
didžiausias skanėstas ir prabanga.

Kaimo
žmonėmis, pasak mokytojos, negalima buvo nesižavėti. Sekmadienio rytais
Musteika ištuštėdavo – visi išeidavo į bažnyčią. Popiet jaunimas susirinkdavo
draugėn žaisti tinklinio. Mokytojai didelį įspūdį paliko vyrų giedojimas
laidotuvėse, nuo jų balsų, „būdavo, net lempa mirksi“. Musteikos žmogumi buvo
laikomas ir gamtininkas Tadas Ivanauskas. Pavasarį jis atvažiuodavo kurtinių
šaudyti, užeidavo į mokyklą pasikalbėti su mokytoja, padovanodavo knygų.
Pažinojo jį ir kaimo vaikai. Profesorius buvo labai paprastas, gal labiau
panašus į kaimo žmogų, nei į mokslininką.

Musteikiškiai
šventė religines šventes, bet savo vaikus mokė apie tai nekalbėti.
D. Genserauskaitė prisimena, kaip per pirmąsias Kalėdas į mokyklą
atvažiavo Švietimo skyriaus inspektoriai tikrinti, ar nešvenčiama. Mokytoją
nustebino inspektorių klausimai. „Vaikai, ar tėvai parėdė eglutę?“ „Ne!“ –
rėkia vaikai. Vaikų nemokinau. „O šližikų prikepė mamos?“ „Ne!“ „Tai jūsų blogi
tėvai“. Tikrino ateistinį darbą. Jauna buvau, aš jų nebijojau. Paskui
atvažiuoja per Velykas. Buvo antra diena Velykų, pamoką atbuvau ir nuėjau
pusryčių. Stop – viliukas! Išlipa inspektoriai. Pirma einu į klasę, žiūriu, man
ant stalo pridėta margučių. Priėjau prie stalo, atsidariau stalčių ir juos
sužėriau. Nežinau, jie matė ar nematė“, – pasakojo mokytoja.

D.
Genserauskaitė augo tikinčiųjų šeimoje, todėl kaimo vaikų dėl bažnyčios lankymo
nebaudė ir nepersekiojo, bet pati į bažnyčią nėjo – Dievą reikėjo laikyti
širdyje. Kabelių parapijos klebonas kun. Jonas Lauriūnas SJ domėjosi žmonėmis
ir nutarė su mokytoja susipažinti. Susitikę jie daugiausia kalbėjosi apie
literatūrą. „Paskui žodis po žodžio užėjo kalba apie bažnyčią. Kunigas pacitavo
Justino Marcinkevičiaus mintį: „Aš kaltinu bažnyčią, nes ji išmokė žmogų
atsiklaupt“. Kalbėjome apie nuolankumą, puikybę“, – prisimena mokytoja. Jauna
pedagogė bandė kunigui paprieštaraut dėl nuolankumo, bet tik prabėgus daugeliui
metų D. Genserauskaitė suprato šio žodžio reikšmę ir ką kunigas tuomet jai
norėjo pasakyti…

Mokytoja,
matyt, kun. Jonui Lauriūnui SJ pasirodė patikimas žmogus. Vienais metais, kai
D. Genserauskaitė buvo išvykusi, į Musteiką suvažiavo jaunimas iš Vilniaus
švęsti Vasario 16-osios. „Įleido valytoja juos mokyklon. Jie pernakvojo. Tai
tada po to šventimo lakstė saugumiečiai. Jiems pasakiau, kad pabuvo jaunimas ir
išvažiavo, nieko čia nebuvo. Klausė, ar kaimo žmonės klauso Amerikos balso. Pasakiau,
kad ne, visi yra tarybiniai žmonės, o jei klauso, tai tik iš smalsumo“, –
šypsosi mokytoja. Musteikiškiai mokytojai pasakojo, kad saugumiečiai po to
įvykio Kabeliuose, klebonijoje, darė kratą.

Ateistinis
auklėjimas ir komunistinė propaganda mokyklose buvo privaloma. Ir Musteikoje vaikai
buvo priimami į spaliukus. Mokytoja teigia, kad propaganda iš tiesų kenkė, bet
daugelio dalykų pradinukai net nesuprato. D. Genserauskaitė pasakojo, kad būta
net anekdotiškų situacijų: „Parėjo vaikas namo ir sako: „Mama, aš jau Lenino
anūkas“. Tai atėję tėvai labai juokėsi: „Na va, mes jau neturim vaiko, jis jau
Lenino anūkas“.

Mokytoja
džiaugiasi, kad jos visi mokiniai buvo geri, bet, nepaisant to, dėl kai kurių
savo veiksmų tenka gailėtis. „Viena mokinė labai pritepliodavo sąsiuvinį. Pataisydavau,
paprašydavau, kad atidžiau rašytų. Gal ir drastiškai pasielgiau, bet aš paėmiau
tą sąsiuvinį, plykst! – ir perplėšiau. „Man jau nusibodo tos teplionės, kada tu
pradėsi tvarkyt savo raštą, ir kada atsiras kokia nors tvarka sąsiuviny?“
Padaviau naują sąsiuvinį, „ir pradėk rašyt, kaip reikia“. Kaip ranka nuėmė
viską. Taip tvarkingai rašė, toks gražus, tvarkingas braižas buvo. Persilaužimas
buvo staigus ir greitas. Kai nuėjo į Kabelius, mokytojos Musteikos vaikus gyrė
už gražų, tvarkingą raštą,“ – pasakojo D. Genserauskaitė.

Kai
padaugėjo vaikų, pamokos vyko pusantra pamaina, buvo lengviau. Po kelerių metų
buvo pastatyta nauja mokykla, iš T. Ivanausko įsteigtos mokyklos teko
išsikraustyti. „Atvežė spintą, pastatė sekciją, gaudavom grožinės literatūros
knygų, jas reikėdavo nusipirkti patiems už švietimo skyriaus nustatytą sumą.
Maitinimą skirdavo apylinkė. Reikėdavo viską už tą sumą nupirkt ir atsiskaityt.
Mes pirkdavom
cukraus, obuolių džemo, arbatos arba miežinės kavos. Išverdam puodą arbatos,
vaikai atsineša duonos riekutes. Buvo tokių gudrių vaikų, kad atsinešdavo pusė
batono. Kokios riekės buvo, tokias tepėm,“ – prisiminimais dalijosi mokytoja.

Dirbdama
Musteikoje D. Genserauskaitė įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą ir
baigė tris kursus. Kaimas pamažu pradėjo nykti, į pirmąją klasę ateidavo vis
mažiau vaikų. Švietimo skyrius pareikalavo vaikų sąrašo. Mokytoja surašė visus
Musteikos vaikus, net penkiamečius, bet mokyklą vis tiek uždarė. D. Genserauskaitę
perkėlė dirbti į Kabelių aštuonmetę mokyklą.

Į mokyklą mokytoja
važinėjo su Musteikos vaikais. Kabeliuose D. Genserauskaitė buvo labai
gerbiama. Kai jos mokiniai pakliūdavo pas kitą mokytoją, vaikams neslūgdavo
ašarų upeliai, kol priprasdavo prie naujos mokytojos. Į ugdymo procesą
D. Genserauskaitė žvelgė labai kūrybiškai, stengdamasi vaikams palengvinti
mokymąsi, ieškodavo asociacijų. Dirbdama Kabeliuose mokytoja įgijo metodininko
kvalifikacinę kategoriją.

Kaip
ir Musteika, nyko ir tuštėjo Kabeliai. Iš Kabelių pagrindinės mokyklos liko tik
pradinė mokykla su dviem mokytojomis – Danute Genserauskaite ir Onute
Valentukevičiene. Pastaroji, kaip ir jos kolegė, patyrė paskutiniosios Kabelių
mokytojos dalią… Išdirbusi 46 metus mokytoja D. Genserauskaitė atsisveikino
su mokykla, bet visam gyvenimui liko Mokytoja, širdy sauganti savo mokinius.

 Kai prieš kelerius metus Musteikoje buvo
minimas kaimo vardo paminėjimo šventė, D. Genserauskaitė paprašė, kad
organizatoriai rastų vietos jai mokinių rašytų atvirukų, kuriuos ji išsaugojo,
parodėlei. Suaugę vyrai ir moterys vartė vaikiškom rankelėm rašytus sveikinimus
savo pirmajai mokytojai ir neslėpė susijaudinimo ir sudrėkusių akių… Kitąmet
musteikiškiai švęs 1918 m. T.  Ivanausko įkurtos mokyklos šimtmetį.
Garbingiausi svečiai šioje šventėje bus jau suaugę mokiniai ir Musteikos
mokytoja…