Perlojoje paminėta Europos paveldo diena (foto)

 Perlojoje paminėta Europos paveldo diena (foto)

Rūta Averkienė

Rugsėjo 21–23 dienomis įvairiuose
Lietuvos miestuose bei miesteliuose vyko kasmetinės Europos paveldo dienos,
kurių tema šiemet – „Atraskime Šimtmečio paveldą“. Varėnos rajone
Europos paveldo diena prasmingai paminėta istorine praeitimi garsiame ir
turtingame Perlojos kaime, kuris šiemet švenčia Perlojos Respublikos šimtmetį.

Kasmet Europos
paveldo dienos renginį Varėnos krašte organizuojantis Varėnos rajono savivaldybės
administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Saulius Korocejus
pažymi, jog Perloja – išskirtinis kaimas, žymus savo istorine praeitimi bei
reikšmingais paveldo objektais. Apie tai savo įdomiu pasakojimu paliudijo Merkinės krašto muziejaus Perlojos skyriaus
darbuotoja Marija Lužytė.  Kartu su
istorijos mokytoja Rūta Jasevičiene susipažinti su Perlojos paveldu atvažiavusius
Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos mokinius ji pakvietė į ekskursiją po kaimą. Jos
metu buvo aplankyti ir pristatyti Perlojos kultūros paveldo objektai Lietuvos
Respublikos šimtmečio kontekste – Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia,
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas bei Lietuvos šaulio Vinco
Kaminsko, Lietuvos šaulio Adomo Dabrilkos, Lietuvos pasienio policijos sargybos
viršininko Aleksandro Barausko ir Lietuvos partizanų kapai.

Kuo
gi įdomi Perloja? Tarp miškų, prie kelio Vilnius–Gardinas įsikūrusi sena
gyvenvietė visada pasižymėjo išskirtinumu. Pasakojama legenda,  kad anksčiau šioje vietoje buvo miestelis, o
jame gyveno kunigaikštis Perlius. Perloja rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1378
m. Tuo metu čia jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Pro Perloją ėjo
svarbiausias Lietuvos valdovų kelias iš Vilniaus į Gardiną, todėl Perlojai teko
atlikti labai atsakingą valstybės tarnybą – prižiūrėti ir saugoti
pagrindinį kelią, jos užtvaras ir tiltus. 1792 m. balandžio 26 d. iš Stanislovo
Augusto Perloja gavo laisvojo miesto vardą, Magdeburgo (savivaldos) teises ir
herbą.

Renginio
dalyviai apsilankė kaimo centre stovinčioje mūrinėje bažnyčioje, kur lektorė
Marija Lužytė papasakojo jos istoriją. Bažnyčia pastatyta per porą metų – nuo
1928 metų iki 1930 metų – tuometiniam parapijos klebonui Pranui Cibulskui
vadovaujant. Plytas kaimo žmonės vežė arkliais iš gretimo Milioniškės kaimo,
kur jos buvo gaminamos. Bažnyčios statybai 
vien perlojiškių lėšų neužteko, aštuonis tūkstančius litų skyrė
valstybė. Bažnyčioje – įspūdingas 1943 metais atliktas dekoras. Istoriniai
šaltiniai byloja, kad tuometinis kunigas V. Andriulevičius  persiviliojo Lentvario bažnyčioje dekoravimo
darbus atlikusius profesionalius dailininkus. Situacija buvo visiškai
nepalanki. Net pačių būtiniausių reikmenų trūko, nes visos žaliavos,
reikalingos freskoms tapyti, buvo vadinamosios strateginėmis ir naudotos tik
karo reikmėms. Sakoma, kad tik keletui paveikslų dažų pakako, todėl į pagalbą
vėl suskubo perlojiškiai. Mergaitės skynė žiedus, vaikinai lupo nuo malkų
žieves, o moterys rinko kiaušinius ir kuo liesesnį pieną. Visą šį turtą gabeno
prof. Jurgiui Hopenui, kuris savo sumanumo dėka pagal senovės dailininkų
receptus gamino dažus. Visos sienos beveik ištisai padengtos tapyba, ir
figūrinės-ornamentinės detalės nutapytos dažais ant sauso tinko. Naudojama ir
grafito technika – ornamentais išdekoruotos sienos, triumfo arka, vargonų
parapetas. Bažnyčia išpuošta itin aukšto meninio lygio sienų tapyba, joje gausu
ir valstybinių bei patriotinių akcentų. Visą sovietmetį Perlojos bažnyčia buvo
kaip nepriklausomos Lietuvos ambasada, nes skliautuose –  Vytis, Gedimino stulpai, Jogailaičių kryžius,
trispalvė, Vytauto Didžiojo portretas, Lietuvos ir ateitininkų himnai. Ir,
žinoma, Perlius su šūkiu: „Už Perloją ir visą Lietuvą!“.

1930
m. bažnyčią pašventinus, tuoj pat netoli nuo jos buvo sumanyta statyti  Vytauto Didžiojo paminklą. Kaip padėką, nes
Vytautas apie 1428 m. iš maumedžio ir pušies čia pastatė pirmąją medinę
bažnyčią, kuri 1934 metais buvo nugriauta. Šis paveldo objektas, deja,
neišliko. Daugiau kaip aštuonių metrų aukščio Vytauto paminklas – vienintelis
toks aukštas išlikęs paminklas Lietuvoje. Jį kaip laisvės simbolį po Antrojo
pasaulinio karo ne kartą mėginta nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes
perlojiškiai tam trukdė, be to jį statant jo viduje buvo įlieti geležinkelio
bėgiai ir daug armatūros. Paminklą puošia užrašas: „Vytaute Didysai! Gyvas
būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“.

Lektorė
papasakojo ir apie Perlojos Respubliką bei jos įkūrimo aplinkybes. Šiemet
minimas Perlojos Respublikos šimto metų jubiliejus.  1918 metais paskelbdami savivaldą, kurią vėliau
pavadino Perlojos Respublika, perlojiškiai nustebino Lietuvą.  Perlojos Respublika yra fenomenas, kuris
turėjo didelę reikšmę sudėtingai Lietuvos valstybės atkūrimo pradžiai, kai
Lietuvoje dar trūko visokeriopo pastovumo – politinio ir ekonominio, socialinio
ir administracinio.

Perlojos istoriją
menančių objektų šiame kaime yra išties nemažai ir jie turi didelę reikšmę ne
tik Varėnos kraštui, bet ir visai Lietuvai.

Renginio
dalyviai aplankė bažnyčios šventoriuje esančius kapus, kurie liudija, jog
Perlojoje gyveno narsūs kovotojai už Lietuvos laisvę.

Keletas
ekskursijoje praleistų valandų ir pasakojimų apie Perlojos istorinę praeitį neabejotinai
praturtino istorinėmis žiniomis apie neeilinę Perlojos praeitį. Praturtino ir
suvokimu, kaip svarbu pažinti ir pagarbiai saugoti šalia mūsų esantį kultūros
paveldą.


















Renginio
dalyviai sakė, kad labai naudinga ir įdomu buvo dalyvauti ekskursijoje, nes nors
apie Perloją ir yra skaitę, tačiau kiekvieną kartą galima sužinoti kažką naujo.


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių