Gegužė – paukščių klegesio, gaivios žalumos, žiedais užliejamų pievų, miškų ir net vandens suvešėjimo mėnuo. Šį mėnesį kiekvienoje bažnyčioje ir tikinčiojo širdyje skamba paprasta, melodinga gegužinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo...“

Neatsitiktinai, šį mėnesį į pažintinę kelionę po Romą susibūrė Senosios Varėnos parapijos choro „Sonata“ giesmininkai, vadovaujami choro vadovės Ilonos Zalanskienės, kuri kolektyvo narių akyse įžvelgė begalinį norą pažinti ir aplankyti šią šalį. Už tai esame jai be galo dėkingi. Sutapus Dievo ir žmogaus planams norai tampa realūs ir lengvai įgyvendinami. Šiandien tuo mes net neabejojame.

Susipažinti su vienu seniausiu Europos miestu, mums nuoširdžiai padėjo lietuvė, istorikė, ekskursijų vadovė, gyvenanti Romoje 25 metus p. Nerija Marciukaitė. Buvome šiltai sutikti, apgyvendinti „Villa Lituania“ svečių namuose. Nuoširdus, dalykiškas bendravimas mums leido pažinti Romą, kaip muziejų po atviru dangumi, simboliniu Romos centru Kapitolijumi, vienu iš septynių pasaulio stebuklų Koliziejumi, Palatino kalva – vieta, kurioje augo miesto įkūrėjai Romulas ir Rėmas, viena iš penkių pagrindinių Romos bazilikų, skirtų Mergelei Marijai Santa Maria Maggiore, lankėme Venecijos aikštę ir dar daug šventų vietų. Vykome į mažiausią pasaulyje valstybę – Vatikaną, kur aplankėme didingą šv. Petro baziliką – pagrindinę katalikų piligrimystės vietą, matėme popiežių ir klausėmės jo palaiminimo. Visos kelionės metu lydėjo noras ne tik lankyti šventas vietas, dėkoti Dievui už galimybę būti čia, bet ir pasakyti lietuvišką žodį. Mūsų noras išsipildė ir tapo dar vienu mažu stebuklu -  gavę leidimą pagiedoti vienoje iš bažnyčių, mūsų giesmių labai atidžiai klausėsi, vėliau su mumis bendravo, pakvietė koncertuoti ir atminimui nusifotografavo Lietuvos ambasadorius Italijoje p. Ričardas Šlepavičius su savo artimaisiais atsitiktinai leidęs savo laisvalaikį.

Keliaudami atvira širdimi, vedini gerų norų neišpasakytai daug gavome: įspūdžių, pamąstymų, pažinčių. Ši kelionė – tai dar viena galimybė pamiršti problemas, prisiliesti prie šventų vietų, pagyventi pamąstymuose čia ir dabar, jausti bendraminčio meilę ir šilumą. Manau, taip gimsta idėjos, taip tobulėjame, išmokstame bendrauti ir bendradarbiauti. Mesta į Trevi fontano dugną moneta, atsistojus nugara kaire ranka per dešinįjį petį, tai dar vienas „Sonatos“ choro noras – sugrįžti į Romą lygiai po metų. Norėtųsi, kad jis virstų dar vienu mažu stebuklu. Į namus sugrįžome pakylėti, geresni, ramesni, tuo norime užkrėsti ir kitus. Ši įspūdinga  kelionė dar ilgai liks mūsų atmintyje.