Danielius.NET redakcija,

Labai esu maloniai nustebintas, kad pradėjote gvildenti socialines temas, džiugu, kad skelbiate daug kultūrinių renginių, šiek tiek ir kriminalų, be kurių, nepapenėję savo protų, negalime gyventi.

Svarbiausia ir labiausiai AČIŪ, kad parodote koks yra paprasto žmogaus gyvenimas. Šildymas, viena opiausių problemų šiandienos mūsų gyvenime. Norisi kaip geriau, o gaunasi kaip visada. Žmogus gali išgyventi su vandeniu ir duona, be kultūrinio renginio, bet negali gyventi šaltyje, skurde. Iš dalies pritariu tam, kad reikia taupyt šildymą, bet nepamirškime, mes gyvename daugiabutyje, kur yra dar jaunų šeimų, jose mažų vaikų ir tada tikrai negalime būti egoistai su šūkiu : "aš negaliu mokėti, tad šalkime visi".

Tokiu atveju gal galima solidarizuotis ir padėti vieni kitiems, o tikslingiausia - šildymo sistemos individualizavima: kiekvienas moka kiek suvartoja, bet šildymo tiekėjui, tai labai neparanku, nes Alytus senstantis miestas ir šilumos tiekėjas žino, kad tada ženkliai sumažės pajamos jiems. Renovacija yra išeitis, bet kada pajamos siekia 240 eurų, tai tokios mažos pajamos - kaip peilis po kaklu. Senjorai butus gavo už ilgą darbą gamyklose, o dalis juos net išsipirko per 25 metus, o dabar turi vėl iš naujo išsipirkti. Kodėl?

Po 27 metų dabar sako klok pinigus, o kam man mokėti, jei aš gavau iš valstybės už ilgą darbą, moku mokesčius, viduje pats keičiu elektros įvadus ir vandentekio vamzdžius? Mes 50 metų dirbome gamyklose, aptarnavimo sektoriuje, o dabar turime būti menkinami, žeminami. Tarpukario Lietuvoje visi kiti nuosavuose namuose kūrenamuose kietu kuru, dabar nuosavas namas yra prabanga. Sovietinė imperija pristatė daugiabučių, šildymas buvo pigus, o kada atėjo Nepriklausomybė, tapome laisvi ir suvaržyti.

Pasakykite man kuo skiriasi, eilinis žemdirbys nuo tokio pačio žemdirbio, kuris išrinktas į LR Seimą?Niekuo, tik vienu nuliuku prie pajam.  Kažkieno pensija yra 250 eurų, o kito atlyginimas 2500 eurų. Kol mes nepabusime, neatsimerksime, taip ir bus.

Mokyklose nėra jaunų mokytojų, nes kas gi eis dirbti už 400 eurų  kada reikia išlaikyti būstą, šeimą, vaikus. Nėra mokytojų motyvacijos, o kaip gali būti motyvacija, kada pajamos yra žemos, tu vedi pamoką ir galvoji ką sugalvoti vakariene;, makaronai su faršu ar makaronai su mėsos skonio prieskoniais.

Žmogus visą gyvenimą buvo aktorius, o dabar - vargo pelytė: buto langai seni, durys, taip pat, o butas jau verkiant prašo remonto. Tačiau jo pensija 240 eurų, o už 2 kambarių butą žiemą sumoka 200 eur, vaistų paskirtą kursą reikia sugerti, perka pusė arba skolinasi vaistinėje. Senjorai wc eina tik kelis kartus dienoje, kitu atveju eina į parduotuves wc, taip pigiau, o indus plauna irgi labai taupydami. Dar viena skurdo grimasa, jeigu verdi makaronus ar koldūnus, tai vandenį išpili į klozetą, nes paprasčiausiai  taip sutaupai, maudaisi kartą per savaitę, o jei niekur neini tai ir dar rečiau. Čia yra mūsų skurdo grimasos. Pabandykite išgyventi su likusiu 50 eurų per mėnesį, o vat ne vienas dar sugeba apsirengti ir dar labai taupydami net ir pakeliauti. Knygas ir spaudą skaito bibliotekoje, kur dažnai darbo dienos rytą net eilės būna.

Žiūrėkime į viską pozityviai ir mažinkime atskirtį, nes tuoj iš mūsų Alytaus ne emigruos, o evakuosis žmonės, sensta miestas, o jaunimas nenori grįžti, vien dėl tų pačių mažų atlyginimų.

Gerb. redakcijos kolektyve, tariu Jums AČIŪ ir tik daugiau skleiskite straipsnių socialinėmis temomis.