Vaikų vasaros stovykla Marcinkonyse

 Vaikų vasaros stovykla Marcinkonyse

Danutė Valentukevičienė

„Norint
išauginti vaiką, reikia viso kaimo,“ – teigia dr. Onutė Grigaitė, birželio
viduryje kartu su marcinkoniške Rasa Budnikiene ir Socialinės partnerystės
centru iš Vilniaus surengusios vaikų vasaros stovyklą Marcinkonių kaimo
vaikams.

„Idėja, kad reikia kažką
padaryti dėl Marcinkonių vaikų, brendo seniai. Tai pareigos ir asmeninės
atsakomybės klausimas. Aš taip pat jaučiuosi atsakinga už tuos vaikus ir jų
ugdymą,“ – pasakojo O. Grigaitė. Įgyvendinti svajonę padėjo atsitiktinis
susitikimas su Socialinės partnerystės darbuotoja, kuri atvažiavo į Marcinkonis
norėdama bendradarbiauti. „Pagalvojome, kad būtų gražu parašyti projektą
Varėnos rajono savivaldybei, socialinių įgūdžių stovyklai. Ieškojome partnerių.
Marcinkonių mokykla mielai sutiko bendradarbiauti. Socialinės partnerystės
centras ir mokykla pasirašė sutartį, o Varėnos rajono savivaldybė finansavo
projektą, skyrusi 300 eurų. Iš pradžių buvo sumanyta, kad stovykloje dalyvaus
Vilniaus vaikai – dešimt ir Marcinkonių vaikai – dešimt, bet Varėnos
savivaldybė galėjo finansuoti tik marcinkoniškių veiklas,“ – pasakojo O.
Grigaitė.

Organizatoriai
prisipažįsta, kad, rengiant 4 dienų vaikų vasaros dieninę stovyklą, labai
pagelbėjo Marcinkonių pagrindinės mokyklos mokytojai. Direktoriaus pavaduotoja
Irena Ciūnienė mokiniams pristatė O. Grigaitės sukurtą stovyklos programą,
kuri, R. Budnikienės teigimu, buvo labai konstruktyvi ir apgalvota. Pirmas dvi
dienas siūloma vaikams nagrinėti gamtos temas, o likusias – skirti socialinių
įgūdžių ugdymui. Kartu su mokytojais buvo sutarta, kad stovykloje galės
dalyvauti visi norintys mokiniai – nuo 5 iki 8 klasės.

Organizuoti vaikams stovyklą
– nelengvas išbandymas. Nors O.Grigaitė turi didelę mokslinio ir socialinio
darbo patirtį (7 m. dirbo su gatvės vaikais Vilniuje), bet stovyklos rengimas
kėlė daug nerimo: buvo baisu, kad vaikai neužsirašys, neateis, pabėgs, baisu ir
dėl amžiaus skirtumo, dėl naujos erdvės ir vietos pasirinkimo (klebonijos) ir
kt. dalykų. Nežinia, kaip vaikai priims vadoves – O. Grigaitę ir R.
Budnikienę, ilgamečių Marcinkonių mokyklos mokytojų Joanos ir Petro Serenčikų
dukrą. Onutė džiaugėsi, kad „visa tai buvo paneigta, sugriauta. Ir tada matai,
kad nereikia bijoti“.

Keturias dienas vaikai
rinkosi į daugiau nei prieš 100 m. kun. Jono Šoblicko statytą kleboniją, kuri visą
20 a. buvo lietuvybės židinys ir intelektualų susibūrimo vieta. Kadaise čia
lankėsi rašytojas Vincas Krėvė, kalbininkai Juozas Balčikonis, Kazimieras Pakalka
(kun. Nikodemo Pakalkos sūnėnas) ir kt. Dabar šį seną pastatą tyrinėjo vaikai,
landžiodami po visus užkaborius, rodydami vieni kitiems slapčiausias klebonijos
kerteles, kurdami savo paslaptis.

Pirmąją stovyklos dieną
buvo kalbama apie žemę ir ugnį. Dalyviai per mikroskopą  žiūrėjo į smėlio grūdelius, juos pūtė. Paskui
su Romu Norkūnu mokėsi įkurti ugnį su titnagu, bandė lupa pagauti saulės
spindulį. Po pietų stovyklautojai išvyko į Merkinę: užlipo į apžvalgos bokštą,
piliakalnį, viešėjo pas keramiką Džiugą Petraitį, kur vaikai galėjo prisiliesti
prie molio, palyginti smėlio ir molio struktūrą. Onutė pasakojo, kad keramikos
užsiėmimuose „buvo labai stiprių momentų, kai Džiugas Petraitis žiedžia
staklėmis, ir staiga iš to molio gabalo iškyla toks puodas. Ir tokia tyla!..
Spengianti tyla… Visi nuščiūva, ir toks stebuklo dvelksmas…“ Jau pirmąją
dieną stovyklos tikslas – ne tik pažinti, bet ir kartu įtraukti vaikus,
siekiant sužadinti žingeidumą, pajusti atradimo džiaugsmą – buvo iš dalies
pasiektas. Vaikai jautėsi lygiaverčiai su suaugusiais.

Antrąją dieną vaikai prie
klebonijos susirinko pusvalandžiu anksčiau, laukdami eksperimentų su vandeniu. Klausimas,
kas yra vanduo, nebuvo paprastas. Vaikus nustebino japonų mokslininko Masaru
Emoto vandens kristalų, paveiktų žmogaus mintimis, nuotraukos. Pasak M. Emoto,
vanduo sugeba priimti, kopijuoti, saugoti ir perduoti informaciją – net tokią
subtilią, kaip žmogaus mintis, žodis ar emocija. Teigiami jausmai, maldos
sukuria taisyklingos formos kristalus, o neigiami – formuoja netvarkią
struktūrą. Imituodami matytas nuotraukas, galvodami apie meilę, gėrį ir viltį,
vaikai karpė kristalus primenančias snaiges. Vėliau stovyklautojai atliko vandens
įtempimo bandymą, kuriam naudojami kiminai ir rašalas. Eksperimentas atskleidė
dar vieną vandens paslaptį – rašalas kyla į viršų, nes vandens molekulės yra
sukibusios.

                       Tądien dienotvarkėje numatyta išvyka prie
Grūdos ir Trikampio ežero nebuvo sklandi – reikėjo išbandyti tarpusavio
santykius ir įveikti baimes,  iš arčiau
pažinti stovyklos draugus. Paleidę Grūdos upėje skiedrinius laivelius, stovyklautojai
nutarė pereiti upę nuvirtusiu medžiu. Visi sėkmingai pasiekė kitą krantą, o
vadovei Rasai tai buvo tikras išbandymas. „Aš neperėjau. Vaikai man patarė,
kaip tai padaryti. Pasiūlė eiti sėdom, parodė, kaip reikia ant medžio joti. Aš
labai bijojau. Nevaidinau – nė kiek! Mane ištiko vos ne panikos priepuolis.
Paprašiau, kad visi eitų, o mane paliktų… Vienas berniukas, vardu Renaldas,
liko su manimi. Davė atramai kartį, bet aš vis tiek bijojau, o jis laukė, kol aš
perjosiu tą medį, ranką tiesė… Tas kliūties įveikimas nepaprastas – su kito
pagalba. Perėjusi medį sulaukiau
sveikinimų. Morta įteikė gėlių,“– šypsodamasi pasakoja Rasa.

Vieną išbandymą sekė kitas.
Žaisdami ir ieškodami trumpiausio kelio ežero link, niekas nepastebėjo, kaip
stovyklautojai pasuko ne tuo keliu ir paklydo. Vaikai bėgo nuo vienos smėlio
kalvos ant kitos, horizonte ieškodami ežero, o jo vis nesimatė ir nesimatė…
Tik išmaniojo telefono, kuriuo gerai mokėjo naudotis viena mergaitė, pagalba
pavyko nustatyti buvimo vietą ir toliau tęsti kelionę ir pasiekti tikslą. Rasa
teigia, kad visi išbandymai buvo reikalingi, jie ne tik nuvargino, bet ir
suartino stovyklautojus.

Trečią ir ketvirtą dieną
į stovyklos veiklą įsitraukė vilnietės vadovės iš Socialinio partnerystės
centro – Staselė ir Justina. Jos daug dėmesio skyrė vaikų savivertės kėlimui
per įvairius žaidimus, piešimą, filmų žiūrėjimą ir bendravimą. Svarbiausias
dalykas, kurio išmokė Staselė ir Justina, – suprasti, kad kiekvienas vaikas yra
pats svarbiausias. Tam jos pasitelkė žaidimą, kai laukiama atvykstant labai
garsaus žmogaus, o vaikai po vieną kviečiami prieiti prie vadovės ir, žiūrėdami
į dėžutę su nuotrauka, turėjo tą žmogų apibūdinti. Vadovės nuolat kartodavo,
kad tai pats svarbiausias, garsiausias žmogus. Apibūdinimų būdavo įvairių:
sportiškas, draugiškas, muzikalus ir t. t. Pamatyti patį svarbiausią žmogų buvo
labai įdomu, nes iš pasisakymų galima buvo spręsti, kad tai labai įdomi
asmenybė. Ką vaikai matė toje nuotraukoje? Ar jie sulaukė garsaus svečio? Be
abejo. Pats svarbiausias žmogus stovykloje buvo kiekvienas asmuo, kuris žvelgė
ne į nuotrauką, o į veidrodėlį, ir negailėjo sau pačiam gražių žodžių…




















Marcinkoniškis Domas
Dorelis, dalyvavęs stovykloje, prisipažino, kad jam labiausiai patiko išvyka į
Čepkelių rezervatą, kartu su vaikais tyrinėti augalus, gaudyti smėlio liūtus,
ieškoti reto grybo – juodaausio. Reikia pripažinti, kad dr. Onutė Grigaitė savo
nuoširdžia meile raistui užkrečia visus, kurie tik įkelia koją į pelkę. 

Paskutinę dieną,
sekmadienį, stovyklautojai dalyvavo kunigo Povilo Paukštės aukojamose Mišiose.
Vieni skaitė skaitinius, kiti giedojo giesmes. Visa bažnyčia šnibždėjosi, kieno
čia vaikai, iš kur jie? Kai tikintieji atpažino marcinkoniškius, labai nustebo.
„Kaimui tai buvo staigmena,“ – pasakojo Onutė. Derėtų perfrazuoti O.Grigaitės
mintis: norint išauginti vaiką, gal pirmiausia reikia, kad kaimas (at)pažintų
savo vaikus? O juk vaikas, kaip sako Rasa ir Onutė, kaip daigas, kurį
palaistai, o jis paima ir išsiskleidžia…


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių