Varėnoje pristatytas romanas „Maranta“

Maranta – senamadiška kambarinė gėlė, dieną jos lapai nulinkę žemyn, o sutemus užsilenkia viršun į lovelį, į vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsiskleisti ir nusvirti. Šviesiai žali šios gėlės lapai tarp šoninių gyslų nužymėti dešimčia sukrešėjusio kraujo spalvos dėmelių – po penkias iš abiejų centrinės gyslos pusių. Todėl ji yra vadinama Dešimties Dievo įsakymų augalu, arba maldingąją.

Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatytas Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“, apie kurį literatūros kritikai atsiliepia: „Skaitytojui tokia knyga, be abejo, dovana: lengvai skaitoma, gerai suregztas siužetas, intriga, gyva kalba, ir tai, ko jau nebėra – gyvas specifinis kaimo žmogus. Tai tarsi paminklas ir tarmei, ir papročiams, praeičiai ir dabarčiai“. „Maranta“ yra geriausios metų knygos rinkimų sąraše.

 Birutė Jonuškaitė papasakojo apie vaikystę Šiaurės rytų Lenkijoje prie Seivų ežero, savo ir artimų žmonių gyvenimo istorijų epizodus, jų likimo vingius, juk herojai „atėjo“ iš jai artimos aplinkos. Knygoje sukauptos artimų žmonių patirtys, atpažįstamos vietovės. Birutė rašė romaną penkerius metus, tačiau mintis apie jį, persekiojo nuo kokios penktos klasės. „Šis romanas – pats ilgiausias ir sudėtingiausias knygos gimimas, kokį man teko patirti. Mano herojai buvo apsėdę mane dieną naktį, kalbėdavausi su jais ir vairuodama automobilį, ir darže dirbdama, ir gėles laistydama, ginčydavausi iki man pačiai nerimą keliančio nuprotėjimo. Kartą, pamačiusi sendaikčių turguje žalvario segę su keturiomis kryžiumi susikibusiomis, į tą pačią pusę pasuktomis žirgų galvomis, galvojau, kam galėčiau ją padovanoti, kas myli žirgus? Tadulis! Kam gi daugiau? Nusiperku, nešuosi namo ir staiga išpila karštis: taigi jis tik „Marantos“ personažas!“ – prisiminė autorė. „Šis kūrinys manęs dar nepaleido, paskutinis jos sakinys – „Pirmos knygos pabaiga“.

Romane – daug  tekstų Punsko lietuvių tarme. „Dzūkų tarmė man pati gražiausia. Ji mūsų krašte šiek tiek kitokia nei apie Varėną ar Alytų, todėl ir norėjau, kad išliktų autentiška kalba, o dzūkiškų žodžių reikšmes pateikiau puslapių paraštėse ranka rašytais paaiškinimais“, – šypsojosi autorė.

Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos mokinė Saulė Miškinytė (mokytoja Vaida Naruševičiūtė) padainavo lietuvių liaudies dainą „Tu lapela, lengvapėde“. 

Aktorė ir septynių knygų autorė Birutė Mar (jos knyga „Gėlininkė“ taip pat pretenduoja tapti geriausia metų knyga) su Birute Jonuškaite skaitė romano ištraukas, skambėjo daug tarmiškų tekstų, atgijo žodžiai: vikeris – viesulas, pažitko – naudos, patiekų – sėjomainos laukų, ciesios – dešinės, kadaikščiniai – ano  meto, cūgliais – žąslais, štyvas – sustingęs, čėravonių – burtų, struscis – dantis, šliobukės – suknelės, užsidugninti – pasislėpti, badarį – rūpestį, arklukas – žiogas, kvolinosi – gyrėsi, čaikutį – valtelę ir kt. 

Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė