„Kolios” pakaitinis – Alytaus „bomžų karalius“ Raima

Prie Alytaus metalo laužo supirktuvės sutikau ryškiaspalviais drabužiais apsirengusį vyrą. Jis stūmė didelį prekybos centro vežimą, prikrautą įvairiausių daiktų ir rakandų. Užkalbintas prisistatė 53-ejų Raimundu Dereškevičiumi, tačiau daugeliui alytiškių jis geriau žinomas kaip Raima – save vadinantis Alytaus „bomžų karaliumi“. Nors jo gyvenimas šiandien telpa tarp konteinerių, autobusų stotelių ir kasdienės kovos dėl kelių eurų, pokalbis su juo priminė, kad už kiekvienos visuomenės priklijuotos etiketės slypi žmogus su savo istorija, prisiminimais ir svajonėmis.

Raima į akis krinta iš karto. Jis mėgsta rengtis kuo spalvingiau, kvėpintis moteriškais kvepalais, o kad snagiau jaustųsi – pasikabinęs nešiojasi vaikišką klavišinį instrumentą. Tądien juo pagroti negalėjo – buvo išsikrovusios baterijos, tačiau tai nesutrukdė užtraukti vienos kitos dainos. Vyras pasakojo mėgstantis „Lambadą“ ir senas lietuviškas melodijas, o eidamas gatvėmis dažnai dainuoja vien todėl, kad taip lengviau keliauti per gyvenimą.

Video pokalbis:

„Toks jau mano pomėgis – rengtis spalvingai, puoštis ir gyventi taip, kaip man patinka. Manau esantis buvusio Alytaus herojaus „Kolios“ kiek kitoks pakaitinis personažas. Nors atrodau išskirtinai, esu tradicinių pažiūrų žmogus, labai gerbiu ir myliu moteris“, – šypsodamasis pasakojo jis. Netrukus baltomis darbinėmis pirštinėmis apmautomis rankomis suformavo širdelę ir pridūrė, kad labai myli Alytų bei Lietuvą.

Pokalbio metu vyras ne kartą pabrėžė, kad nelaiko savęs nusikaltėliu ar visuomenės priešu. Priešingai – jis mano atliekantis savotišką darbą. „Aš ne koks banditas. Greičiau miesto sanitaras. Štai po nakties darbo pridaviau rastas metalo nuolaužas ir gavau keturis eurus. Dar šiek tiek uždirbau iš taros – taip ir gyvenu“, – sakė jis.

Pasak Raimundo, benamio gyvenimą Alytuje jis gyvena jau apie aštuonerius metus. Tai nelengva kasdienybė, kurios jis niekam nelinkėtų. Dienos praeina renkant tarą, metalo laužą ar kitus naudingus daiktus, o naktys dažniausiai sutinkamos autobusų stotelėse. „Ten bent yra suolas ir stogas virš galvos. Kiek pamiegi, kiek padirbi, taip ir gyveni. Visas miestas tampa tavo darbo vieta, tik sveikatos jau nebe tiek, kiek anksčiau. Kojas skauda“, – atviravo jis.

Nors gyvenimas gatvėje daugeliui atrodo kaip visiškas nuopuolis, Raima jame atrado savotiškų įgūdžių, kurių kiti net neįsivaizduoja. Pradėjus lyti, jis savo vežime surado tvarkingą juodą skėtį ir padavė man, kad apsaugočiau filmavimo techniką, o pats liko stovėti lietuje. „Aš ne cukrinis, neištirpsiu, o ir apsiprausti bus pats tas“, – nusijuokė. Vėliau pasakojo, kad per daugelį metų puikiai išmoko ieškoti vertingų daiktų konteineriuose. „Galiu ištraukti praktiškai bet ką. Turiu specialių kablių ir meškerių. Kartą net arbatinį šaukštelį ištraukiau. Žmogus pripranta prie visko“, – sakė jis.

Paklaustas, ar nesijaučia turtingesnis už kitus benamius, nes vežime sukrauta tiek įvairiausių daiktų, Raima tik nusijuokė. „Kur tau. Turtingi benamiai renka vien metalą ir iš to daug geriau gyvena. O aš imu tai, ką randu ir ko gali prireikti šiandien arba rytoj.“

Tačiau po šmaikščiais atsakymais slypi ir skaudesni išgyvenimai. Raimundas neslepia, kad kadaise turėjo šeimą. Po skyrybų gyvenimas pasuko visai kita kryptimi. „Prieš maždaug 25 metus turėjau žmoną ir vaikus. Išsiskyrėme. Kartais atrodo, kad žmogus ima tikėti tuo, ką apie jį sako kiti. Uošvė man sakydama, kad šiukšliadėžė, tarytum mane ir prakeikė. Štai ir tapau šiukšle“, – kalbėjo jis. Jo balse nebuvo nei pykčio, nei kaltinimų – greičiau susitaikymas su savo likimu ir suvokimas, kad gyvenime kiekvienas nešasi savo klaidas.

Tačiau kai kasdieniai rūpesčiai bent trumpam atsitraukia, nušvinta saulėta diena, o kišenėje atsiranda vienas kitas euras, Raima sėda ant dviračio ir mina į Luksnėnų ar Vankiškių šokius. Muzika ir žmonių bendrystė jam – vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų. „Danieliau, aš ir tave pažįstu iš tavo filmuotų šokių vaizdo įrašų. Kai turiu galimybę telefone juos pasižiūrėti, man smagu stebėti šokančias poras. Negalvokite, kad esu visiškas bemokslis ar žmogus be jausmų ir supratimo. Aš toks pats kaip visi, tik gyvenime padariau kitokių klaidų. Labai lauksiu gražaus filmo apie save – tikrai rasiu būdą jį pamatyti“, – sakė jis.

Filmas jau pasiekė žiūrovus ir sulaukė įvairių reakcijų. Vieni piktinasi, klausdami, kam rodyti tokias liūdnas istorijas, kiti reiškia užuojautą ar palaikymą. Tačiau man atrodo, kad visuomenei svarbu matyti ne tik iškilmingas kalbas, politikų ataskaitas ar sėkmės istorijas. Kartais verta atsigręžti ir į tuos žmones, kurių kasdienybė lieka paraštėse. Jų gyvenimuose netrūksta problemų, skausmo ir vienatvės, tačiau jie taip pat yra mūsų visuomenės dalis. Galbūt dažniau pažvelgę į tokių žmonių likimus ne tik geriau suprastume jų kasdienybę, bet ir patys taptume šiek tiek jautresni vieni kitiems.

Pokalbio pabaigoje paklausiau, apie ką jis šiandien svajoja. Atsakymas buvo paprastas ir žmogiškas. „Svarbiausia – sveikatos. Ir dar norėčiau užsienyje kur „pabomžauti“. Nes ten, vis tiek, aukštesnis pragyvenimo lygis, tai ir bomžams lengviau.“, – nusijuokė.

Išsiskyrėme lietui vis dar barbenant į šaligatvį. Raima nusistūmė savo vežimą tolyn Alytaus gatvėmis, kuriose praeiviai vieni jį pažįsta, kiti apeina ratu, o treti galbūt nė nepastebi. Tačiau po šio pokalbio liko mintis, kad dažnai matome tik žmogaus išorę – nudėvėtus drabužius, prikrautą vežimą ar benamio etiketę. O už viso to slypi gyvenimo gerokai klystkelių ar ligos išbandytas žmogus, kuris, nepaisydamas visų sunkumų, vis dar moka juokauti, dainuoti ir tikėti, kad rytojus gali būti bent truputį geresnis nei šiandiena.

Danielius Jakubavičius