Alovės žemėje amžino poilsio atgulė klebonas monsinjoras Stanislovas Stankevičius (video)

Nesulaukęs Šv. Velykų ryto, balandžio
5 d. į amžinybę iškeliavo ilgametis Kaišiadorių vyskupijos  Alovės ir Ryliškių parapijos klebonas
monsinjoras Stanislovas Stankevičius (1934-2023). Dvasininkas iš didžiosios
raidės. Nuoširdus, atviras, šiltas žmogus, kiekvienam randantis tinkamą
paguodos žodį – visų vadinamas Tėveliu. Pirmasis Alytaus rajono garbės
pilietis.  Su velioniu atsisveikinti
plūdo tikintieji, bendruomenės nariai, kariuomenės atstovai.

S. Stankevičius tikinčiųjų atmintyje išliks ne tik
dvasininku, bet ir artimu bendruomenės nariu. Kol jėgos leido, Stanislovas neapleido
renginių, juos intensyviai filmuodavo. Sukaupė solidų įvairių rajono renginių
archyvą. Priklausė
Lietuvos Šaulių sąjungai. Dažnai jį buvo galima išvysti su šaulio uniforma.
Jis visada sakydavo, kad gali ir vidurnaktį važiuoti, o jeigu kas nors kelyje
atsitiks – geri žmonės jam visada ateis į pagalbą: „priglaus, paims, padės“.
„Ryliškiuose įklimpau į griovį. Daug sniego. Mane išstūmė keli vyrukai, kurie
niekada į bažnyčią neina. Susirūpino manimi, kad galiu laiku  neatvykti pamaldų laikyti“, – vaizdo įraše
pasakoja S. Stankevičius.

Pirmoji pažintis

Man vaikui smalsu būdavo močiutės tempiamam lankytis
Alovės bažnyčioje. Traukte traukė tas nosį veriantis smilkalų kvapas bei
besisukantis malonus, visada atvira šypsena nešinas, kunigėlis Stanislovas. Bet
labiausiai įsiminė mūsų susitikimas, įvykęs žiemą Meškasalio kaime kaimynės
Gilevičienės laidotuvėse. Klebonas S. Stankevičius atvykęs į laidotuves
pirmiausiai lauke kiekvieną vaiką pakalbino, paklausė kieno jis. O mane
dvasininkas atpažinęs, pakvietė ir vėl apsilankyti bažnyčioje, kur galėsiu per
Šv. Mišias skaityti Šventojo Rašto skaitinių.  

Pašarvotas Alovėje

Monsinjoras buvo pašarvotas Alovės Švenčiausios Trejybės
bažnyčioje. Tinkintieji landydami savo ganytoją jį prisiminė su gilia užuojauta
ir nuoširdžia pagarba. Alovės bažnyčioje 
vargonininku 54 metus dirbęs Henrikas Janukaitis susigraudinęs sakė:
„Klebonui visi žmonės, nepaisant jų statuso, pasiekimų buvo lygūs ir vienodai
mylimi. Jis buvo nepaprastai nuoširdus. Man labai liūdna. Sunku tuo patikėti…
Lyg po kiemą jis vis dar  vaikščiotų….
Jį prisiminsime ilgai, nes mes jį labai mylėjome“.

Alovės bažnyčios zakristijonas Stasys Laukevičius
įsitikinęs, kad tokių žmonių, kaip S. Stankevičius kažin ar Lietuvoje daugiau yra.
„Mano akimis žiūrint jis prilygo Šventajam Tėvui. Jo gerumas ir širdies
dosnumas buvo neišmatuojami jokiais matais. Jo parapijiečiams labai truks. Klebonas
mums buvo kelrodė žvaigždė, vedanti mus link amžinybės uosto“.

S. Stankevičius savo dėl sveikatos klebono pareigų
nevykdė nuo praėjusių metų gegužės mėnesio. Stanislovu rūpinosi Henrikas ir
Danutė Janukaičiai. Danutė pasakoja, kad dažnai jį lankydavo Aukštadvario
globos namuose. „Paskutiniu metu matėme, kad jo jėgos silpsta. Likus kelioms
dienoms prieš mirtį man pasakė, kur jį reikės palaidoti – šalia parapijiečių, kuriems
ir tarnavo“, – prisiminė Danutė. „Nuoširdus pasaulinio masto žmogus –
geraširdiškas, užjausdavo kiekvieną. Taktiškas, malonus. Jį pažįstu nuo 1976
metų. Mano vaikus krikštijo, mano tėvus laidojo… Ilsėkis ramybėje monsinjore
klebone Stanislovai.“ – atėjęs su velioniu atsisveikinti kalbėjo Gediminas
Lisauskas, buvęs klebono vairavimo mokytojas.

Laidotuvėse – daug žmonių

Didįjį Penktadienį, balandžio 7 dieną S. Stankevičius
buvo palaidotas Alovės kapinėse. Šv. Mišias Alovės bažnyčioje aukojo Kaišiadorių vyskupas
Jonas Ivanauskas.  Į laidotuves
susirinko gausus būrys tikinčiųjų ir jį pažinojusių žmonių, giminaičių,
dvasininkų.  Iš Obelių seniūnijos
Rokiškio rajono atvyko velionio pusbrolis Stasys Kazlauskas. „Gražiai abu
bendravome. Po religinių mokslų, jį paskyrė tarnystei Dzūkijos krašte, nors mes
norėjome, kad jis įsikurtų gimtame krašte“, – sakė pusbrolis Stasys. Laidotuvių
ceremonijoje dalyvavęs Kaišiadorių vyskupijos vyskupas emeritas Juozas
Matulaitis kalbėjo, kad S. Stankevičius buvo kiekvienbam švyturėlis savo
gerumu, švelnumu ir svarbiausia gyvu tikėjimu. „Jis žmones skatino ir drąsino.
Įkvėpė ir liudijo savo pavyzdžiu. Gyvenimą nugyveno gražiai, dorai ir šventai.
Džiaugsmas, kad savo tarpe turėjome tokį dvasininką. Linkime, kad Dievas jį
pradžiugintų ir ten amžinybėje“.

„Kunigėliui geriau neduok valgyc, bet duok pašnekėc.
Jis buvo tiesiog nemirtingas, jam visur rūpėjo pabuvoti, pakalbinti tiek jauną,
tiek pagyvenusį. Net visa tai nufilmuoti. Ir va per Didyjį Penktadienį jį
palaidojome, išėjo jis…“ braukdama ašaras ant suoliuko bažnyčios šventoriuje dzūkiškai
kalbėjo gretimo Obelaičių kaimo gyventoja Aldona.

Didysis Laidotuvių garbės sargyboje stovėjo
kariuomenės atstovai. LK Gynybos štabo operacijų valdybos viršininkas
pulkininkas Darius Meilūnas apie velionį kalbėjo: „Teko bendrauti ir pažinti Stanislovą.
Ne tik man, bet ir kitiems jis paliko gerą, gilų įspūdį. Po kiekvieno
susitikimo išeidavau dvasiškai praturtėjęs. Tai padėjo augti kaip žmogui ir
toliau tvirtai eiti gyvenimo keliu“.

Monsinjoro mintys

Monsinjoro S. Stankevičiaus žmonės laukdavo įvairiuose
renginiuose. Jo pamoksluose, pasisakymuose  buvo suplaukta daug gyvenimo išminties. Ne
vieną kartą teko man kalbinti S. Stankevičių. Iškilusiuose įrašuose, klebonėlis
dalijasi savo prisiminimais. Keletą jo minčių ir prisiminimų norisi šiandien
pacituoti.

 „Akys Dievo
duotos, kad mes matytume, o žiūrėti, ne visada reikia.“

„Pirmoji Komunija. Vaikai nelabai moka poterių, bet
juos prileidau. Pasirodo, tas vaikas vėliau pradėjo dažnai lankyti bažnyčią ir
tapo labai geru kataliku“.

„Viską mes paliksime. Ir namus, ir mašinas…“.

„Svetimos kančios nėra“.

ILSĖKIS RAMYBĖJE KLEBONE MONSINJORE STANISLOVAI
STANKEVIČIAU…

Danielius Jakubavičius